Vasario 16 d. 11.30 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vyks karilionininkės Austėjos Staniunaitytės koncertas „Tau, Tėvyne, skamba Laisvės varpai!“, kurio programoje skambės Kauno karilionu atliekamos lietuvių liaudies dainos ir lietuvių kompozitorių kūriniai. Jas karilionui aranžavo pati Austėja, su kuria Kauno menininkų namuose susitikome pasikalbėti apie kariliono muzikos specifiką, modernios ir šiuolaikinės muzikos aranžavimo ypatumus bei muzikos ir šiuolaikinių technologijų santykius šiandien.Artėja vasario 16 d. koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo akto šimtųjų metinių progai. Kuo jis bus ypatingas ir kuo skirsis nuo kitų?
Vasario 16-ą dieną koncertuosiu ne pirmą kartą, jau yra tekę groti vasario 16-osios ir kovo 11-osios koncertuose, o mano šiai progai parengta programa jau buvo atlikta Kauno karilionu. Mano nuomone, valstybinių švenčių metu neverta bandyti stebinti publiką naujais kūriniais, o greičiau atvirkščiai – reiktų atlikti tai, kas žmonėms artima ir pažįstama. Taigi, būsimam koncertui rinkausi tokius kūrinius, kurie lydėjo Lietuvos žmones Lietuvos nepriklausomybės link per pastarąjį šimtmetį, ar bent per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Be lietuvių liaudies dainų koncerte taip pat skambės Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, „Marija Marija“, „Kur giria žaliuoja“, kelios Baltijos kelio dainos. Žinau, kad koncerto klausytojai, ypač vyresnio amžiaus, šias giesmes giedos širdyje kartu su manimi.
Savo gyvenimą taip pat sieju su muzikos terapija ir dažnai lankausi Kauno slaugos namuose. Neretai slaugos namų pacientų teiraujuosi, kokias dainas galėčiau jiems atlikti. Ir iš tikrųjų, pusę būsimo koncerto programos sudaro būtent tos lietuvių liaudies dainos, kurių manęs pageidauja dažniausiai: „O neverk Motušėle“, „Tyliai leidžiasi pavargusi saulė“, „Mažam kambarėly“. Giedodami šias dainas kartu su manimi žmonės ir verkia, ir džiaugiasi. Taigi, šio koncerto programa atrinkta remiantis ir mano pačios gyvenimiška patirtimi, kilusia iš šių susitikimų. Man asmeniškai iš to, ką atliksiu programoje, labai patinka „Tyliai leidžiasi pavargusi saulė“, kurią atlikdama karilionu dainuoju ir pati, nes tiesiog kitaip neišeina, norisi dainuoti (šypsosi). Beje, yra buvę ir taip, kad kartu su manimi dainavo ir koncerto klausytojai. Man yra minėję, kad kartą, kai grojau sausio 13-osios proga, susirinkę žmonės bandė dainuoti kartu, bet aš tąkart grojau per greitai ir jie su manimi nespėjo.

Pati aranžuoji kūrinius karilionui. Kaip atsirenki, kurių kompozitorių kūrinius aranžuoti? Ar tai, kad kūriniai aranžuojami karilionui, pasunkina pačią aranžavimo eigą?
Visų pirma, atsirinkdama kūrinius galvoju apie tai, ką man bus gera groti pačiai, bei tai, kas yra įdomu lietuvių klausytojams. Pernai atlikau daug M. K. Čiurlionio preliudų ir harmonizuotų lietuvių liaudies dainų – daugelį jų jau yra aranžavę Klaipėdos karilionininkai
Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Dažnai ieškau užsienio kompozicijų, pačių karilionininkų sukurtos muzikos, nes ji jau būna parašyta karilionui, taigi nebereikia kažko keisti, tačiau įsigyti tokius kūrinius brangiai kainuoja. O galvojant apie pačią aranžavimo eigą – kūrinio aranžuotė yra kūrinio pritaikymas tam tikram instrumentui, šiuo atveju, karilionui. Savo struktūra karilionas yra panašus į vargonus – jis turi klaviatūrą rankoms ir pedalinius klavišus. Taigi, karilionu atliekant vargonams skirtus kūrinius, apatinė, bosinė kūrinio linija lieka tokia, kokia yra. Šiuo atveju tenka supaprastinti natas, atliekamas rankomis, nes karilionu grojama kumščiais, arba bandoma aprėpti akordą delnais, t.y. keliais pirštais. Kadangi karilionu atskirais pirštais groti neįmanoma, nes pirštas neturi tiek jėgos, kad kokybiškai nusvertų klavišą žemyn, svarbu natas supaprastinti tiek, kad būtų jas įmanoma atlikti karilionu, tuo pačiu paliekant kūrinio kompozicijos esmę. Kartais tą galima padaryti išėmus kai kurias natas iš rankų partijos ir įdėjus į bosinę liniją.

Ar yra tokių kompozicijų, kurios negalėtų pasiduoti aranžavimo procesui?
Karilionui įmanoma pritaikyti labai įvairią muziką, tik sunku pasakyti, ar visi muzikos žanrai ir visų kompozitorių kūriniai skambės vienodai gerai. Kai kurie kūriniai sunkiau pasiduoda karilionui, nes jie turi daugiau pustonių ir sudėtingesnes tonacijas. Kad ir, pavyzdžiui, J.S. Bacho fugos – šiuose kūriniuose persipina įvairios temos, taigi, norint jas atlikti karilionu tenka pasirinkti, kurią temą atskleisti. Kaip jau minėjau, kariliono specifika yra tai, kad muziką tenka supaprastinti. Nors karilionas turi klaviatūrą, fortepijonui ar vargonams parašytos natos būna per daug sudėtingos – kadangi grojama kumščiais ir delnais, kūriniai atliekami taip, tarsi abi rankos turėtų iš viso keturis-šešis pirštus. Be to, karilionininkas beveik visą muziką stengiasi perteikti rankų judesiais, o kojomis atlieka tik bosinę liniją ir papildo harmoniją. Kojomis taip pat patogu groti skambinant žemaisiais, daugiausiai kilogramų sveriančiais varpais. Modernią muziką yra sunkiau aranžuoti, nes kariliono kojų ir rankų klaviatūra dažnai neleidžia aprėpti visų kūrinio natų ir tada muzika gaunasi šiek tiek tuščia, o ją supaprastinus neretai nebelieka ir pagrindinės kūrinio idėjos. Tokios aranžuotės pateikti atlikėjas nebeturi teisės. Juk kūrinio interpretacijai pernelyg nutolus nuo pirminio kūrinio tai tampa jau nebe jo aranžuote, o tavo paties kūryba.

Ar karilionininkui sudėtinga pritaikyti savo muzikines žinias ir įgūdžius skirtingiems karilionams? Ar esi koncertavusi už Lietuvos ribų?
Kažkada koncertavau Vilniaus karilionu ir grodama kūrinius negalėjau suprasti, kodėl viskas skamba taip aukštai. Tik po kelių repeticijų suvokiau, kad kūrinius turėčiau atlikti atsisėdusi kitaip nei Kauno karilione, t.y pasislinkti viena oktava į kairę (šypsosi). Kadangi ten buvo pirmoji, man reikalinga, oktava, tai padarius kūriniai pradėjo skambėti taip, kaip turėjo iš pat pradžių. Taip nutiko dėl to, kad Vilniaus karilionas turi dvylika varpų daugiau nei Kauno, taigi visas instrumentas yra platesnis. Gal aš tai turėjau pastebėti ir anksčiau, bet patirtis įgaunama su laiku.
Tuo atveju man reikėjo tik pasislinkti, bet, būna ir kitaip erdvėje išdėliotų klaviatūrų. Yra du kariliono klaviatūros standartai – amerikietiškasis (GCNA 1981) ir europietiškasis standartas (1983), šiuo metu Pasaulinės kariliono federacijos nariai ieško geriausio varianto, kaip apjungti šiuos du standartus į vieną ir patogiausią. Amerikietiškosios kojų klaviatūros kraštai yra užlenkti ratu, taigi norint ja groti kūrinius, kuriuos karilionu atlieki Europoje, grojimo techniką reiktų priderinti prie amerikietiškosios, t.y. koją pasukti labiau į šoną, ir panašiai. Taigi, tam, kad susipažintum su instrumentu, visada reikia laiko.
Esu grojusi Barselonoje, ir nors ten buvo europietiško standarto klaviatūra, pats instrumentas buvo labai lengvas – tam, kad išgaučiau klavišo skambesį, užteko jį paliesti. Tas instrumentas buvo itin jautrus, juo labai gražiai išgaunamas „piano“ – taip, kaip aš čia išgaunu „piano“, ten skamba „mezzo forte“. Taigi, grodama tuo instrumentu turėjau sumažinti savo judesio stiprumą. Kartais kariliono skambesys priklauso ir nuo jį pagaminusios firmos, bei vietos, kurioje yra pats instrumentas.

Ar bendram kariliono skambesiui daro įtaką ir jo varpų skaičius?
Žinoma, pavyzdžiui, yra karilionų tik su dvidešimt trim varpais, tuomet muziką tenka dar labiau supaprastinti tam, kad ji būtų išpildyta per dvi, tris oktavas vietoje aštuonių. Tada svarbesnė tampa kūrinio aranžuotė, o ne paties atlikimo įmantrumas. Taigi, prieš koncertus užsienyje karilionininkai iš anksto teiraujasi apie instrumento derinimą, varpų ir oktavų skaičių.

Tavo, kaip atlikėjos, pozicija išskirtinė – esi pirmoji ir vienintelė karilionininkė moteris Lietuvoje, tai neretai pabrėžiama spaudoje. Pasak karilionininko Giedriaus Kuprevičiaus, „užsienyje tai nėra naujiena – lygių teisių principas ten sekamas labiau“. Ar tikrai moterų karilionininkių reiškinys labiau paplitęs užsienio šalyse?
Profesorius Giedrius yra visiškai teisus. Prieš nuvykdama į pasaulinį karilionininkų kongresą Barselonoje šiek tiek pergyvenau, nes, maniau, kad ten būsiu viena moteris atlikėja tarp kelių šimtų vyrų, bet atvažiavusi sutikau daugybę moterų karilionininkių – ir vyresnių, ir visai jaunų. Man atrodo, tai daugeliu atžvilgių priklauso nuo kariliono populiarumo tam tikroje šalyje. Kadangi Lietuvoje šių instrumentų turime tik tris ir neturime jiems skirtų mokyklų, natūralu, kad ir merginų atlikėjų turime mažiau. Barselonoje susipažinau su dviem nuostabiomis lenkaitėmis karilionininkėmis Monika Kazmierczak ir Anna Kasprzycka, kurios groja Gdanske ir yra mano didžiausios patarėjos ir palaikytojos; trys karilionininkės yra Estijoje, sutikau merginas iš Sankt Peterburgo, daugybę moterų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, iš Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos. Beje, susipažinau ir su amerikiete karilionininke Tiffany Ng, kuri aktyviai veikia lygių teisių srityje ir karilionu groja tik moterų kompozitorių kūrinius.

Kokia moters karilionininkės padėtis kariliono istorijoje? Kaip manai, ar tai, kad moteris-kariliono atlikėja buvo retas reiškinys ir kariliono istorijos pradžioje, nulėmė fizinių jėgų reikalaujantis grojimo karilionu procesas, ar kultūriniai įsitikinimai bei stereotipai?
Merginos, kurios ateina groti šiuo instrumentu, yra ypatingos ir drąsios – karilionų bokštų aplinka yra pakankamai specifinė, pats grojimas reikalauja nemažai jėgų, kiekvieną kartą grojant šiek tiek skauda rankų pirštus. Nors negaliu pakomentuoti, kaip moterų karilionininkių skaičių veikė istoriniai procesai, faktas, kad grojimas anksčiau sukurtais karilionais reikalavo dar daugiau jėgos nei dabar. Taigi, manau, kad šią situaciją nulėmė tiek kariliono specifika, tiek kultūrinės-istorinės aplinkybės.

Ar jau turi savo mokinių, norinčių geriau pažinti ir suprasti šį unikalų instrumentą? Ar įsivaizduoji, kokia šiandien galėtų būti kariliono muzikos mokykla, prisidedanti prie šio instrumento populiarinimo?
Kaune šis instrumentas eiliniam smalsuoliui, deja, yra sunkai prieinamas. Jį pamatyti galima nebent per muziejų naktį, kuomet Vytauto Didžiojo karo muziejus būna atviras visiems norintiems čia apsilankyti. Praėjusiais metais norinčių pamatyti karilioną buvo itin daug, prieš koncertą specialiai atėjau anksčiau tam, kad žmonės galėtų jį išvysti. Nors šiandien mokyti groti Kauno karilionu būtų komplikuota, man kirba mintis apie galimybę inicijuoti kariliono atlikimo programą kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija arba su Vytauto Didžiojo universitetu. Juk visai nebūtinas siekis tapti karilionininku norint mokytis groti šiuo instrumentu ir gerai praleisti laiką, džiaugtis ypatinga ir gydančia varpų muzika. Pavyzdžiui, vienas olandas karilionininkas Mathieu Daniel Polak, kuris buvo vasarą atvykęs į Kauną, Roterdamo universitete moko karilionu groti „Erasmus“ programos studentus, kurie tai daro tiesiog savo malonumui. Taigi, tikrai norėčiau, kad tai kada nors taptų įmanoma, bet, žinoma, kaip ir minėjau, tam yra būtina prieiga prie paties kariliono. Dėl šios priežasties pagrindiniu klausimu išlieka tai, kaip padaryti Kauno karilioną atvirą daugeliui žmonių, tam, kad būtų galima vesti edukacines programas ir ekskursijas. Taip yra daroma Klaipėdoje, Gdanske, daugelyje kitų užsienio šalių. Kadangi Vilniaus karilionas priklauso dominikonų vienuoliams, gal jie būtų atviresni tokio pobūdžio mokymo programomis? Kita vertus, Kaune laukia Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto renovacija, gal tai padės Kauno karilionui tapti labiau prieinamam.
Nors dar nebuvo tokių kolegų muzikantų, kurie norėtų persikvalifikuoti į karilionininkus, bet man pačiai tai išlieka svarbiu klausimu. Grodama karilionu prisiimu tam tikrą atsakomybę – privalau rūpintis šio instrumento tradicijos tąsa. Po kokių keturiasdešimties metų, jeigu nesikeis dabartinės aplinkybės, man teks pačiai nuspręsti, kas vietoje manęs gros Kauno karilionu. Žinoma, atsakymas į šį klausimą priklausys ir nuo to, ar žmonėms apskritai vis dar reikės koncertų karilionu.
Kalbant apie kariliono populiarinimą, man atrodo, būtų labai gražu į tai įjungti kompozicijos studentus, pavyzdžiui, užduoti jiems sukurti kūrinius karilionui. Tokiu būdu ne tik patys studentai prisiliestų prie šio instrumento, bet ir mes, Lietuvos karilionininkai, gautume naujos lietuviškos muzikos, kurią galėtume atlikti. Žinoma, gali būti ir kitų būdų populiarinti šį instrumentą. Pavyzdžiui, Mičigane kariliono bokštas priklauso Oklando universitetui, todėl žmonės, atėję į kariliono koncertą, gali naudotis įvairiomis išmaniosios programėlėmis, kurias kuria universiteto studentai. Parsisiuntę tokias programas, kariliono koncertų lankytojai žaidžia tam tikrą žaidimą – spaudo natas, o tuo pat metu karilionininkė savo pačios kompiuterio ekrane mato, kurią natą sugroti. Taigi, gaunasi taip, kad karilionininkė esamuoju laiku atlieka apačioje esančių koncerto klausytojų pasiūlytą muziką. Tai viena iš improvizacijų, kuri galima pasitelkus išmaniąsias technologijas, ir panašių programų yra daugybė. Beje, to universiteto studentai patys turi galimybę mokytis groti karilionu.

Šiuo metu pati studijuoju magistro studijose, bet jas baigusi, toliau mokytis groti karilionu planuoju išvykti į užsienį. Mano jau minėtame pasauliniame karilionininkų kongrese suradau bent kelis kariliono mokytojus, bet, žinoma, pradžioje reikalingas finansavimas, kadangi tokie mokslai yra mokami.

Taigi, šiuo atveju instrumento populiarinimas įvyksta leidus į jį pažiūrėti iš kiek kitos perspektyvos, pavyzdžiui, iš technologijų pusės…
Taip, šiuo atveju europiečiai karilionininkai pavydi amerikiečiams, kurie kariliono atlikime išnaudoja įvairias technologijas ir programas. Kongrese Barselonoje juokavome, kad mums iki jų idėjų dar gan toli (šypsosi).

Gal tai ne tiek pačios technologijos, bet užmojo klausimas? Turbūt šiuo atveju sudėtingiau yra ne karilionui pritaikyti jau esamas technologijas, o tiesiog pagalvoti apie šį instrumentą kiek kitaip? Muzika juk irgi technologija – gal tiesiog kartais be reikalo atskiriame natūraliai tarpusavyje derančius dalykus?
Taip, žinoma. Kita vertus, Mičigano karilionas turi stiprų universitetinį užnugarį – tokia padėtis palengvina finansavimo ir investicijų paieškas. Kaune turime didelę savivaldybės pagalbą, taigi matome skirtingas ekonomines ir kultūrines aplinkybes, kurios savaip prisideda prie kariliono įvaizdžio ir funkcijos šiandien. O karilionininkę iš Mičigano pakviečiau dalyvauti artėjančiame kariliono festivalyje Kaune. Jau minėjau jai, kad mums būtų įdomu Kaune išvysti jų naudojamas technologijas, taigi, jeigu šis užmojis pavyks, bus labai džiugu.

Nuotr. aut. Inga Navickaitė