Spalio 12-13 d. Kauno menininkų namai ir festivalis „Nepatogus kinas“ pristato vieno įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkų Haruno Farockio dokumentinių ir eksperimentinių filmų retrospektyvą. Spalio 12 val. 15 val. programą atidarys kino kritiko Michaelio Bautes paskaita anglų kalba apie H. Farockio kūrybą.

Išskirtinėjė dviejų dienų programoje bus parodyta išsami vokiečių menininko filmų retrospektyva, apimant jo kūrybą nuo pirmųjų maištingų septintojo dešimtmečio filmų iki pačių vėlyviausių darbų, nagrinėjančių mediją, karo reprezentacijos formas ir vartotojų visuomenę. Programa sudaryta iš trijų ilgametražių ir keturių teminių trumpametražių filmų.

Pilna programa renginio tvarkaraštyje žemiau arba festivalio tinklapyje nepatoguskinas.lt

Bilietus galima įsigyti prieš renginį Kauno menininkų namuose. Kiekvienas žiūrovas pats nusprendžia, kokią paramą norėtų skirti už filmą. Taip pat fiksuotos kainos (3,40 eur) bilietus į bet kurį kino seansą visoje Lietuvoje galima įsigyti internetu. Bilietus platina „Tiketa“.

Harunas Farockis (1944–2014) – vienas žymiausių ir, be abejonės, įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkų ir kino kūrėjų. Savo kūrybinį kelią pradėjęs septintajame dešimtmetyje, jis sukūrė virš 100 eksperimentinių bei dokumentinių filmų, videoesė, videoinstaliacijų, rodomų tiek kino teatruose, tiek įvairiuose meno centruose bei galerijose.

1974–1984 m. jis buvo žurnalo „Filmkritik“ redaktorius ir tekstų autorius, dėstė Kalifornijos Berklio universitete bei Vienos meno akademijoje, Venecijos bienalėje 2015 m. buvo apdovanotas specialiu žiuri paminėjimu. Farockio sociopolitiškai angažuotoje kūryboje nagrinėjama technologijų įtaka, vaizdų gamybos bei konstravimo specifika šiuolaikiniame pasaulyje.

Menininko filmams būdingos temos, gana retai artikuliuojamos viešajame diskurse: genocidas, Amerikos kalėjimų sistema, karo traumos, Vietnamo karas, darbininkų situacija, kapitalizmas, sekimo technologijos ir pan. Kino kritikas ir tyrėjas Thomas Elsaesseris yra sakęs, kad Farockio filmai – tai nuolatinis dialogas tarp vaizdų, jų gamybos ir juos kuriančių bei naudojančių institucijų.

Nepaisant pačių įvairiausių menininko naudojamų išraiškos priemonių, kino medija jam yra pati svarbiausia: Farockis preciziškai naudoja kino kalbą ir medžiagą (dažniausiai filmus montuodavo iš jau egzistuojančių vaizdų), kad sukurtų filmus, kuriuose būtų apmąstoma pati medija, jos sintaksė ir gramatika, tikrovės reprezentacijos strategijos, vaizdų reikšmės konstravimo būdai.

Farockio filmai, kuriuos taip pat galima priskirti politinės videoesė žanrui, skatina žiūrovus mąstyti apie skirtingas technologijas bei vizualinės medijos galią: kaip ji pasireiškia ir kaip ją pasitelkus galima manipuliuoti žiūrovo sąmone. Taigi Farockio filmuose nagrinėjamos temos neabejotinai atliepia šiuolaikybės problemas.