Pamokslauti atsivertusiems arba socialinių ir politinių iššūkių sankirta kultūroje

Šiuolaikinis menas ir kultūra Lietuvoje vis dažniau nagrinėja socialinius bei politinius iššūkius ir net siūlo sprendimus, drįsta kelti teiginius, ne tik klausimus. Labai tuo džiaugiuosi, nes, mano manymu, nėra profesionalaus apolitiško meno – politikos ir socialinių klausimų vengimas irgi yra politinė pozicija. Kaip profesionalios kultūros bendruomenė po truputį žengiame ir kitą žingsnį – kokybiškai įtraukti platesnes auditorijas, ne tik kultūros profesionalus bei mėgėjus. Šiuolaikinės kūrybinės praktikos turi labai daug ką pasiūlyti įvairioms žmonių grupėms, bet jos, kaip ir erdvės, kuriose veikia šios praktikos, yra daug kam neprieinamos. Kalbu ne apie fizinį prieinamumą – nors žmonėms su negalia ar prieglobsčio prašytojams tai irgi labai svarbu ir to trūksta – bet socialinį prieinamumą. Daugeliui šiuolaikinio meno terminai yra svetimi, renginiai nėra aprašyti jų kalba (perkeltine ar net tiesiogine prasme). Diskutuojant apie šiuolaikinį meną su žmonėmis iš kitų sričių, dažnai gali išgirsti komentarą: „Ai, čia tai, kur nieko negali suprasti“. Socialinis neprieinamumas sudaro situaciją, jog pokalbis vyksta uždarame rate, nors kūrybine kalba keliami be proto svarbūs klausimai. Tai puikiai apibūdina angliškas posakis – preaching to the converted (liet. pamokslauti atsivertusiems), reiškiantis įtikinėjimą žmonių, kurie ir taip jau su tavimi sutinka.

Kultūra turi pasiekti platesnę auditoriją

Kuruodama veiklas Kauno menininkų namuose siekiu, kad šiuolaikinio meno ir kultūros praktikos bei siunčiamos žinutės pasiektų kuo platesnius ratus. Specialų dėmesį skiriu žmonių grupėms, kurių galimybės dalyvauti minimose veiklose yra apribotos dėl fizinių ir socialinių priežasčių – įtraukdama jaunuolius, esančius įkalinimo įstaigose ir prieglobsčio prašytojus. Abi grupės tam tikra prasme yra įkalintos aplinkybių: abi patiria atskirtį, ribotas galimybes mokytis, dalyvauti socialiniame gyvenime ir dirbti. Dažniausiai nusikalsta jaunuoliai, augantys disfunkcinėse šeimose, patiriantys smurtą, nepriteklių ir traumines situacijas. Augant toks elgesys yra perimamas, o jeigu aplinkoje neatsiranda stiprių pozityvių įtakų, pertraukiančių šį ciklą, jauni žmonės jame lieka. Jaunuolis, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, pats turbūt neateis į kūrybinio rašymo dirbtuves, tai bus per toli už jo komforto zonos ribų, jį reikia pasiekti, įtikinti. Tai padarius, dažnas dalyvis patiria kūrybos ir savęs atradimo džiaugsmą bei pasididžiavimą savimi srityje, kurią manė esant tolimą ir neįdomią. Prieglobsčio prašytojų aplinkybės kiek kitokios – sudėtingos situacijos privertė juos palikti namus ir atvedė ten, kur jie yra dabar. Pabėgėliai atkeliauja iš skirtingų kultūrinių, socialinių ir ekonominių kontekstų, juo tapti gali kiekvienas – ir menininkas, ir gydytojas, ir studentas. Visi jie drauge įkalinti politinių žaidimų ir vietinės biurokratijos žiaurumo. Kūrybinės veiklos, nepriklausomai nuo dalyvių anksčiau turėtos socialinės ir ekonominės padėties, gali tapti vienu iš būdų nepasiduoti nužmoginančioms situacijoms.

Veiklos su įkalintais jaunuoliais ir prieglobsčio prašytojais yra skirtingos, bet vadovaujamasi tais pačiais principais. Nepilnamečių įkalinimo įstaigoje vyksta kūrybinio rašymo dirbtuvės integruojant autobiografinius dalyvių momentus, fikciją ir populiariosios kultūros fragmentus. Tokių užsiėmimų metu gimsta ne tik kūriniai, bet ir diskusijos, refleksija. Jaunuoliai pabėgėlių centruose dalyvauja kūrybinėse veiklose, paremtose kitais komunikacijos būdais: jungiant skirtingas vizualaus ir garso meno technikas, dalyviai kviečiami kurti autobiografinius koliažus, įtraukiančius jiems aktualias kultūrines nuorodas, asmenines detales ir svajones bei dabarties kritiką, ar tiesiog žinutes, kuriomis stengiamės dalintis. Kauno menininkų namuose kasmet vykdome vasaros stovyklą vaikų ir jaunimo pabėgėlių grupei, kurios dalyviai yra tyrinėję Kauną interaktyviose ekskursijose, kūrę įvietintus objektus, išbandę muzikines improvizacijas, taikomojo teatro ir net performanso praktikas.

Ar kultūrai reikalinga bendra kalba?

Dažnai su dalimi šių žmonių neturime jokios bendros kalbos. Priklausomai nuo to, iš kur atvykę, didelė dalis prieglobsčio prašytojų nekalba arba prastai kalba angliškai ir rusiškai, tačiau dažnai puikiai kalba prancūziškai ar moka po kelias jų regione naudojamas kalbas. Įkalinti jaunuoliai kalba lietuviškai, bet skirtingos gyvenimiškos patirtys yra suformavusios gan skirtingus žodynus, lyginant su kultūros lauko žargonu. Bet ar kūrybai reikalinga bendra kalba? Kalba, kaip komunikacinis kodas ar tiksliau kodų kombinacijos, priklausančios nuo tautybės, kilmės, patirčių, aplinkybių ir kt., sukuria savotiškus klubus, „mes-jie“ jausmą. Mano manymu, profesionalus menas per daug remiasi kalba – jeigu kūrinys arba viešas kūrybinis procesas neturi poveikio be aprašymo ar autoriaus komentaro, tuomet tai tampa menotyrine praktika, o ne kūryba, skirta įvairiems žmonėms.

Dirbdama su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis remiuosi kūrybiniais metodais ir praktikomis kaip komunikavimo būdu. Kūryba tampa priemone peržengti kalbos ribas ir siūlo būdą komunikuoti pasitelkiant tyrinėjimus, emocijas ir bendrumą. Veiklose su prieglobsčio prašytojais tai gali būti vizualios, garso, performatyvios praktikos ar kita, svarbiausia išlaikyti bazę bendrai suprantamų ženklų, nuo kurių galima atsispirti. Jais gali tapti kultūrinė nuoroda – „Supermenas“ ar populiarus memas, žinoma melodija, kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje įsitvirtinę ir visiems suprantami simboliai – kūdikio atvaizdas, šeimos piešinys ar taikos balandis. Komunikacijos priemone gali tapti ir atsisakymas naudoti siūlomus kūrybinius metodus – tokiu atveju lieka kūnas ir tai, ką gali išreikšti juo, o atsisakymas yra viena fundamentaliausių teisės į savo kūną ir gyvenimą išreiškimo formų.

Kaip tai atrodo?

Stovyklose, kai dalyviai atvyksta į Kauno menininkų namus, aplinka savaime iššaukia smalsumą, įpareigoja, įkvepia. Situacijos naujumas padeda lengviau įsitraukti į neįprastas praktikas, tad tereikia įterpti metodą, padedantį šią patirtį struktūruoti ir paversti kūrybiniu tyrinėjimu. To pavyzdžiais galėtų būti stovyklose vykę atviros erdvės tyrinėjimo užsiėmimai, kuriuose dalyviai fotografuoja arba filmuoja įprastai nepastebimas aplinkos detales, atliepiančias jų matymą ar konkrečią temą. Šią užduotį esame vykdę ir ribotoje erdvėje – Kauno menininkų namų salėje, kur dalyviai ieškojo ypatingų detalių ir matymo kampų. Pajutus atradimo džiaugsmą, nedrąsus tyrinėjimas peraugo į žiūrėjimą atsigulus, žemyn galva, parketo rašto nagrinėjimą, struktūros matymą vitražų įskilimuose ir atsilaupiusių dažų reljefo lyginimą su gamtovaizdžiu. Tokie kūrybiškumo ugdymo pratimai suteikia atradimo džiaugsmą, naują savo aplinkos matymą ir atveria dalyvių akiratį tolesniems kūrybiniams eksperimentams.

Dalyviams jiems įprastose erdvėse sukurti naujumo jausmą šiek tiek sunkiau, izoliacija sukuria socialinę ir kultūrinę tuštumą. Įkalinti jaunuoliai ir jauni pabėgėliai gyvena institucinėmis sąlygomis, dauguma suaugusių žmonių jų aplinkoje yra arba jų likimo broliai, arba darbuotojai, turintys konkrečias funkcijas, dažnai įtraukiančias disciplinavimą. Kūrybinės veiklos ir jas vedantys kūrėjai bei edukatoriai iškrenta iš šio sisteminio konteksto. Jie neatlieka įprastos funkcijos – duoti leidimus, spręsti kilusias problemas, bausti, o tai išlaisvina nuo institucinio santykio ir leidžia laikinai pamiršti kasdienius rūpesčius bei kurti nuo funkcionalumo atribotą santykį. Užsiėmimus vedantys kūrėjai ir edukatoriai orientuojasi į jaunuolių kūrybiškumą. Šiuose užsiėmimuose veikia principas ko ieškosi, tą ir rasi – jeigu į įkalintus jaunuolius ar prieglobsčio prašytojus žiūrėsi įtariai, kaip į nusikaltėlius, nuoširdaus santykio nepavyks sukurti, bet jei matysi juos kaip kūrybiškas asmenybes, tą ir rasi. Šis santykis nėra vienkartinė patirtis, ilgainiui ji įgalina jaunuolius matyti save kitaip – atrasti savo kūrybiškąją pusę, nepasiduoti kalinio ar migranto etiketei bei varžančioms gyvenimo aplinkybėms, drąsiau svajoti apie ateitį.

Ką tai duoda?

Kūrybiniai užsiėmimai, vykdomi remiantis konkrečiais metodais arba temomis, turi tiesioginę edukacinę funkciją – suplanuotų temų, pojūčių ar kūrybinių įgūdžių nagrinėjimą ir mokymąsi, kiekvieno dalyvio vidinę refleksiją ir tuo pačiu išraišką. Bet tai toli gražu nėra viskas, kūryba – tai laikinas realybės perkūrimas, kuris gali suteikti galios jausmą. Įkalinti žmonės praranda suaugusiems žmonėms įprastą galimybę kontroliuoti savo aplinką – laisvai judėti, daryti kasdienius pasirinkimus, užsiimti svarbia veikla. Kuriant šių ribų nėra, kūrybiniai sprendimai priklauso nuo autoriaus. Galiausiai kultūrinę edukaciją matau kaip kūrybiškos komunikacijos ir atradimų procesą, įtraukiantį meno, socialinio ir edukacinio darbo praktikas. Tai yra galimybė kurti bendrumą – bendrą supratimą, potyrį, kontaktą. Kūryba yra komunikacijos priemonė, kuria pasakojamos istorijos, patirtys, randami bendrumai tiek tarp drauge kuriančių žmonių, tiek su esančiais kitoje spygliuotos tvoros pusėje (nesvarbu, ar tvora atskirti yra prieglobsčio prašytojai ar įkalinti jaunuoliai). Kūrybiškoje aplinkoje atsiranda vietos atvirumui, pažeidžiamumui, žmonės nustoja būti per statistiką ar stereotipus matoma grupe, atsiveria asmeninės istorijos, asmenybės, o tai svarbu ne tik veiklose dalyvaujantiems, bet ir mums visiems, siekiant mažinti išankstinius nusistatymus, geriau suprasti ir priimti vieniems kitus.

Rugpjūčio 5 d. Kauno menininkų namuose vyks atviras muzikinės stovyklos su prieglobsčio prašytojais užbaigimo renginys „Susipynę“. Šis antrus metus vykstantis viešas renginys, organizuojamas drauge su menų agentūra „Artscape“, Raudonojo kryžiaus Kauno skyriumi ir bendradarbiaujant su Kauno Įvairių tautų kultūrų centru, kvies kurti ryšį per garsines improvizacijas, peržengiant kalbinius ir kultūrinius skirtumus.

Kauno menininkų namai nuo 2019 m. vykdo interaktyvias kultūrines ir edukacines veiklas, kurios įtraukia įvairias socialiai pažeidžiamas jaunimo grupes. Įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Sociali kultūra“, kuratorė Asta Volungė dirba su prieglobsčio prašančiais asmenimis ir su jaunimu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę.

_

Teksto autorė: Asta Volungė

Nuotrauka: Koliažas, sukurtas per kūrybines dirbtuves Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, 2022