Matas Drukteinis
Paskutiniu metu vis kyla diskusijos apie kultūros statistiką, platesnių tyrimų poreikį bei duomenimis grįstos kultūros politikos įgyvendinimo būtinybę. Įvairios bendruomenės iniciatyvos, Lietuvos kultūros tarybos veikla, pandemija ir net politinės kaitos ciklas paskatino plačiau aptarti kultūros ir statistikos santykį, duomenų analitikos šioje srityje iššūkius, jų priežastis. Kartu pasidalinti mintimis apie duomenų kultūros puoselėjimą.
Praeitų metų pabaigoje Kauno menininkų namų Kultūros infocentras surengė virtualų renginį „Kultūros stebėsena: iššūkiai ir galimybės“. Jo metu Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Kristina Mažeikaitė apžvelgė bendrą kultūros ir statistikos problematiką, įstaigos vystomus procesus šioje srityje bei, svarbiausia, kokia yra duomenų nauda. Lietuvos šokio informacijos centro projektų vadovė Anastasija Dichtiar pasidalino praktine patirtimi kuriant šiuolaikinio šokio ir cirko duomenų bazę, kuri susideda iš viešo katalogo apie sektoriaus dalyvius bei Lietuvos šiuolaikinio šokio statistinės analizės.
Kauno menininkų namų rinkodaros ir VšĮ „Kaunas 2022“ monitoringo specialistas Povilas Mintautas pristatė Kauno menininkų namų su partneriais praeitais metais įdiegtą Kauno kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės virtualią platformą. Taip pat renginio metu vykusioje diskusijoje buvo giliau pažvelgta į duomenų analizės kultūroje iššūkius ir statistikos galimybes bei naudą. Prie K. Mažeikaitės ir A. Dichtiar pokalbiui prisijungė Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė bei sociologas, ne vieno kultūros lauko tyrimo autorius Tadas Šarūnas.
Padeda suvokti ir įstaigos, ir sektoriaus procesus
Kaip renginyje pasakojo K. Mažeikaitė, beieškant jungties tarp meno ir statistikos, natūralu, atsiranda nepasitikėjimas. „Iš tiesų gali kilti klausimas, kaip meno kūrinį paversti stulpeliu grafike? Vis dėlto, nebereikėtų kelti klausimo, ar apskritai turėtume rinkti duomenis. Kultūros ir meno statistika prisideda prie bendros kultūros lauko raidos, apie kokybę kalbant per kiekybinius parametrus“, – teigė K. Mažeikaitė. Anot jos, tiek atskirai organizacijai, tiek valstybei duomenys leidžia nusakyti situaciją: kur esu, koks įvyko pokytis nuo praėjusių metų, ką darau dabar ir ką galiu planuoti ateičiai.
Pandemijos metu viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjo klausimas: kiek Lietuvoje yra menininkų? Tai parodo, kad kultūros statistikai ne ką mažiau svarbūs ir bendrieji duomenys. Anot K. Mažeikaitės, šiuo metu Lietuvos kultūros tarybos duomenų bazėje yra 4180 kultūros ir meno organizacijų. Sujungę skirtingus šaltinius, galime identifikuoti ir apytikslį menininkų Lietuvoje skaičių – 9600. Didžioji jų dalis – apie 82 proc. – koncentruojasi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Vien sostinėje – 60,5 proc. Duomenų bazė itin prasiplėtė pandemijos laikotarpiu, kai buvo įgyvendinami papildomi finansavimo instrumentai. Pavyzdžiui, kūrėjų sąrašas pasipildė net 1200 naujomis pavardėmis.
Kauno menininkų namai prieš trejus metus pradėjo kurti ir 2020-ųjų pradžioje pristatė kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės įrankį – pirmą tokį Lietuvoje. Virtualioje platformoje metų pabaigoje duomenis kaupė daugiau nei 70 Kauno miesto ir rajono kultūros operatorių. Iš jų – daugiausia nevyriausybinio sektoriaus organizacijos. Šis įrankis ne tik leidžia organizatoriams valdyti savo renginių informaciją, kultūros vartotojams pristato patogų renginių kalendorių, tačiau kartu suteikia naudingų bendrų statistinių įžvalgų. Pavyzdžiui, apie renginių dinamiką: nuo metų pradžios iki lapkričio mėnesio buvo įkelta iš viso per 1300 renginių, vidutiniškai – apie 120 per mėnesį.
Naudojantis šiuo įrankiu, kaip pasakojo P. Mintautas, buvo galima stebėti ir pandemijos poveikį sektoriui bei kultūros organizacijų veiklos kaitą. Iš statistikos matyti, kad pirmojo karantino metu, nuo kovo iki gegužės, virtualių renginių skaičius augo nuosekliai, įstaigos dar nedrąsiai juos organizavo. Tuo tarpu vėl paskelbus karantiną lapkričio 7 dieną, virtualių renginių skaičius išaugo iš karto ir viršijo ankstesnių mėnesių rodiklius. „Matome, kad kultūros ir meno įstaigos buvo daug geriau pasiruošusios antrajam karantinui, sugebėjo įveikti iššūkius“, – reziumavo P. Mintautas.
Renginio metu A. Dichtiar pasakojo, kaip pradėjus kurti Lietuvos šiuolaikinio šokio ir cirko duomenų bazę netrukus jau buvo galima pamatyti ir atskirų organizacijų, ir visos šakos efektyvumo rezultatus. Surinkta statistika parodė, kad 2016–2019 metais Lietuvos šiuolaikinio šokio trupės ir teatrai savo darbus parodė apie 550 kartų daugiau nei 35 užsienio šalyse. Tuo pačiu laikotarpiu organizacijos sugeneravo apie 1,3 mln. eurų pajamų. „Mes pagaliau pamatėme tuos skaičius, kaip veikia šokio laukas, kaip viskas keičiasi. Kartais sakoma, kad šokio ar kultūros sektorius negeneruoja pajamų. Ne, generuoja ir per statistikos analizę mes galime tai parodyti. Atsiranda bendras lauko veiklos suvokimas, galime toliau operuoti tais skaičiais, analizuoti problemas, kurias reikia spręsti“, – kalbėjo projektų vadovė.
R. Stepanovaitė pasidalijo asmenine patirtimi, kaip statistinis veiklos įvertinimas padėjo priimti sėkmingus sprendimus. „Prieš porą metų kartu su kolege Vaida Stepanovaite įsteigėme vieną iš pirmųjų Kaune fizinę meno projektų erdvę. Stebėjome savo veiklą ir suskaičiavome, kad per tam tikrą laiką įgyvendinome daugiau nei 40 renginių – visi jie buvo nemokami. Tada pradėjome galvoti, ką reiškia „nemokamas renginys“. Visą tą laiką mes nuomojomės patalpas, dirbome be atlyginimų, pinigus, kuriuos uždirbdavome iš meno vadybos paslaugų, skirdavome parodų instaliavimui, taip pat prisidėdavo ir menininkai iš savo asmeninių lėšų, – pasakojo Kauno menininkų namų direktorė, – Kai pradedi skaičiuoti, kad vieno renginio vertė yra daug didesnė, nei galėtum įsivaizduoti iš pradžių, įsivertini, ar tu gali, tarkim, išlaikyti fizinę erdvę, o galbūt verta tapti migruojančia projektų erdve, ką tuo metu ir padarėme.“
Pasiremdami duomenų analitika, atkreipė dėmesį sociologas T. Šarūnas, galime spręsti ne tik savo įstaigos ar atskiro sektoriaus problemas, tačiau pamatyti ir bendrą viso kultūros lauko vaizdą. „Mes turime suvokti, kaip vyksta kultūros procesai. Be tokių sociologinių tyrimų negalime suprasti, kodėl žmonės vartoja arba nevartoja kultūrinių produktų, kodėl įsitraukia arba ne į kultūrines veiklas. Kokios ir kodėl raiškos formos staiga tampa labai populiarios arba atliepiančios tam tikras žmonių jausenas – ką tai gali reikšti jų savęs suvokimui, sveikatai, kasdienybės kokybei. Sektoriaus žmonės turi galimybę prisidėti prie tokio savęs reflektavimo didesniu mastu“, – aiškino T. Šarūnas.
Lietuvoje trūksta duomenų kultūros
Renginio metu buvo užsiminta ir apie duomenų kultūrą Lietuvoje – ne tik organizacijų aktyvų įsitraukimą, teikiant išsamius duomenis, bet ir jų kokybę. Kaip pasakoja K. Mažeikaitė, svarbu pripažinti ir suprasti, kad nemažai sunkumų su duomenų apdorojimu atsiranda dėl pačių jų trūkumo ar kokybės.
„Duomenys būna pateikiami netiksliai. Kartais norisi atrodyti geriau ir stengiamasi šiek tiek padidinti tas reikšmes. Aišku, atsiranda ir techninių įvesties klaidų. Neretai pats duomenų pateikimas ar kultūros stebėsena siejama tik su paties projekto vykdymo priežiūra. Tačiau reiktų suprasti, kad iš statistikos perspektyvos į procesus yra žiūrima šiek tiek iš toliau, iš paukščio skrydžio, ir visi tie duomenys yra labai svarbūs bendrų tendencijų identifikavimui“, – pasakojo K. Mažeikaitė.
Ji pateikė ir pavyzdį, atskleidžiantį pateikiamų duomenų tikslumo problematiką. 2019 metais buvo vykdytas projektas, kuris nurodė tuo laiku patį didžiausią lankytojų skaičių – per 1 mln. Anot K. Mažeikaitės, galimai šis skaičius netikslus, o tokie atvejai iškreipia statistiką. „Palyginimui galime pateikti 2–3 vietoje pagal lankytojų skaičių 2019 m. buvusius projektus. Jie tesiekė 200 tūkst. lankytojų. Kai nurodoma tokia reikšminga išskirtis, mes galime nesunkiai pamatyti. Tačiau, jeigu vietoje 100, nurodoma 200 ar 150, tokias klaidas identifikuoti yra beveik neįmanoma, o bendroje statistikoje tai gerokai iškreipia tas reikšmes“, – dėstė Lietuvos kultūros tarybos darbuotoja ir kvietė atkreipti dėmesį į pateikiamą informaciją.
Kalbėdama apie nevyriausybinį scenos menų sektorių, A. Dichtiar teigė, jog duomenis sudėtinga surinkti ir dėl to, kad organizacijos yra mažos ir dažnai trūksta žmogiškųjų išteklių. „Jos rašo paraiškas, kuria, pristato spektaklius, užtikrina jų sklaidą ir kartais tiesiog fiziškai yra sudėtinga surinkti visą tą informaciją. Kartu turime tokią nuojautą, kad anksčiau to nebuvo daroma sistemingai, tiesiog nėra įpročio“, – svarstė pokalbio dalyvė, sakydama, kad tenka ir paraginti, ir padėti, jei kyla sunkumų. Kita vertus, pastebėjo A. Dichtiar, duomenų rinkimas kartais dubliuojasi: skirtingos institucijos prašo pateikti tą pačią informaciją ir tai kelia tam tikrą nepasitenkinimą.
P. Mintautas taip pat užsiminė, su kokiais iššūkiais tenka susidurti. „Kartais operatoriai nesupranta, kodėl tie duomenys yra kaupiami, kodėl tai reikalinga. Kai trūksta motyvacijos pildyti duomenis, pasitaiko netikslumų. Taip pat trūksta unifikuotos duomenų kaupimo sistemos“, – pasakojo specialistas. Jam antrino ir R. Stepanovaitė: „Iššūkių kyla ir tada, kai organizacija iš pradžių entuziastingai sureaguoja, lyg ir pamato vertę, tačiau nori rezultatų „čia ir dabar“. Kad galėtume efektyviau komunikuoti apie tai, kokia yra kultūra, mes turime gauti tuos duomenis ir tik tada per kurį laiką galėsime pateikti jau tokį kokybiškiausią vaizdą. Nuolat dirbame ir, manau, dar dirbsime su pačių organizacijų įpročių keitimu. Tikrai sulaukiame komentarų, kad „mes tiesiog esame nepratę to daryti“. Todėl nusprendėme teikti ir visapusišką pagalbą, kad tie duomenys būtų renkami kuo sklandžiau.“
Pradėti reikia nuo teisingų klausimų
Kaip pasakojo T. Šarūnas, organizacijos, norinčios pradėti tikslingai rinkti ir vėliau efektyviai panaudoti duomenis, turėtų pradėti nuo savęs reflektavimo procesų ir pirmiausia atsakyti į klausimus, kas vyksta su jų veikla, su kuo jos sąveikauja. „Reikia pradėti nuo paprastų kasdienybės valdymo klausimų, tada atsiranda ir poreikis pasiskaičiuoti, tą galima bandyti daryti ir patiems. Kai žinai, kokių atsakymų nori, ilgainiui galima ieškoti pagalbos. Šiaip, įstaigos įprastai turi labai daug žinių apie savo veiklą, auditorijas, tik ta forma būna kokybinė, reikalingas „iškiekybinimas“. Nors kultūros sektoriuje tikrai daug dalykų, kurie į skaičius netilps“, – pastebėjo sociologas. Jam pritarė ir K. Mažeikaitė, pažymėdama, kad kartais didelio masto duomenų analizė gali pareikalauti nemažai laiko ir kitų sąnaudų: „Reikia stengtis kiek įmanoma efektyvinti šį procesą: išsirinkti tinkamiausius ir iškalbingiausius rodiklius, kurie padėtų atskleisti esminę informaciją.“
Kur ieškoti duomenų ir statistikos, taip pat yra įvairių šaltinių. Todėl, anot T. Šarūno, jam kelia nuostabą kalbos, kad duomenų trūksta. „Jų pastaraisiais metais yra tikrai pagausėję, ypač su Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus atsiradimu. Yra ir tyrimų platforma (Kulturostyrimai.lt – aut. past.). Pagrindinis šaltinis man, kaip sociologui, yra visuomenės nuomonės tyrimai, todėl labai svarbus kas trejus metus daromas dalyvavimo kultūroje ir kultūros produktų vartojimo tyrimas. Taip pat Statistikos departamento tam tikri įrašai, einant gilyn – agentūros. Taip pat Kultūros ministerija pateikia savo pavaldžių įstaigų duomenis. Duomenų jūra vis dėlto ne tokia maža: yra tam tikrų spragų, bet to tikro bado nėra“, – teigė sociologas.
Taip pat ne visi duomenys būna prieinami viešai. Kaip pasakojo K. Mažeikaitė, tai, ką Lietuvos kultūros taryba pateikia savo statistikos skiltyje, yra tik mažoji dalis visų sukauptų duomenų. „Jeigu neleidžia duomenų apsauga, ieškome kompromiso, todėl kviesčiau kreiptis į pačias institucijas, kad ir į mus. Taip pat Statistikos departamentas padarė postūmį, pateikdamas kultūros sąskaitų statistiką. Labai sveikintinos tokios atskiros iniciatyvos, kaip Kauno menininkų namų skaitmeninis įrankis, Scenos meno kritikų asociacijos „Teatras skaičiais“, Lietuvos šokio informacijos centro duomenų bazė. Svarbu suprasti, kad nacionaliniu lygmeniu renkami duomenys niekada negalės būti tokie smulkūs ir detalūs, kaip tam tikru rakursu renkami organizacijų duomenys“, – pažymėjo Kultūros tarybos atstovė.
Stiprina demokratiją ir pagrindžia kultūros politiką
Statistika tampa svarbi ir teikiant argumentus kultūros politikos formavimui. Pasakodama apie praktinį duomenų taikymą, K. Mažeikaitė teigė, kad kasdienybė neatsiejama nuo skaičiavimų ir įvairios analizės: „Statistiką naudojame kvotų skaičiavimui, finansavimo instrumentų peržiūrai. Iš tikrųjų, atskiri momentai ar skaičiai, atsirandantys gairėse, būna patikrinti mūsų statistikos duomenimis. Taip pat duomenis stengiamės atverti platesnei analizei, jais dalijamės su savo tyrėjais ir stengiamės, kad tie duomenys atsirastų platesniame kontekste. Žinoma, duomenimis dalijamės ir su kitomis institucijomis.“
K. Mažeikaitė pateikė pavyzdį, kuris taikliai atskleidžia statistikos praktinį panaudojimą ir naudą, kai sprendimai priimami, remiantis duomenimis. Diegiant Tolygios kultūrinės raidos modelį, buvo sprendžiama, kokiu mastu savivaldybės turėtų prisidėti prie šioje programoje finansuotų Lietuvos kultūros tarybos projektų.
„Pirminė mintis buvo 15 proc. Mes surinkome iš savivaldybių duomenis, kiek jos per dvejus metus apskritai buvo prisidėjusios prie kultūros ir meno projektų, kiek skiria lėšų infrastruktūrai. Pamatėme, kad jau tuo metu savivaldybės prisidėdavo gerokai daugiau, negu buvo tikimasi pradžioje. Todėl tvarkos apraše atsirado 30 proc. reikšmė ir tai labai pasiteisino, nes šiuo metu savivaldybės prisideda vidutiniškai po 36–39 proc. Matome skirtumą, jei būtume rėmęsi vien tik ekspertiniu vertinimu.“
Anot T. Šarūno, patys duomenys nėra objektas – tik priemonė, o duomenų kiekis svarbus demokratijos stiprinimui. „Kai nėra kažkokių objektyvių matavimo kriterijų, kas turi didžiausią simbolinę galią, tas sako – realybė yra raudona arba žalia. Tarsi sunkiai kas nors gali paprieštarauti, kad yra kitaip. Kai duomenys ar objektyvaus kalbėjimo kultūra sustiprėja, atsiranda galimybė įvairesniems balsams. Lietuvoje, sakyčiau, diskusijose, ypač apie kultūros politiką, trūksta atsirėmimo į objektyvius faktus, ne tik tam tikras nuostatas“, – nuomone dalijosi sociologas T. Šarūnas.
Visi renginio dalyviai sutarė, kad nuosekli kultūros statistikos plėtra, pritaikymas ir kasdieninėje veikloje, ir įgyvendinant kultūros politiką gali padėti spręsti atskirų organizacijų ar sektorių bei visos šalies masto problemas. Kultūros bendruomenė, reikia tikėtis, ilgainiui suvoks to svarbą ir aktyviai bei atsakingai prisidės prie sklandaus proceso įgyvendinimo. Ne ką mažiau, ypač ateityje, reikės kalbėti ir apie bendrą duomenų strategiją, kad kultūros statistikos surinkimo ir pritaikymo priemonės būtų kuo prieinamesnės bei paprastesnės, daugiau automatizuotos ir jomis galėtų naudotis kuo platesnis kultūros lauko dalyvių ratas.