„Jūs akcentuojat pasaulio pabaigą, kol mes nerimaujame dėl šio mėnesio pabaigos“ – teigia prancūzų geltonųjų liemenių protestų dalyvis.
Politikos centre mes randame tuštumą: tą vis dar turintį įvykti, nuolatos atidedamą geresnio rytojaus pažadą – „jeigu ne mums, tai bent jau mūsų vaikams“. Ateities vilionės priklauso nuo jos kaip fantazijos, kuriose mūsų kolektyvinės baimės ir viltys virsta stabiliomis socialinėmis tapatybėmis.
Noah Brehmer analizuoja ir kritikuoja techno-komunistines radikalias ateities vizijas už kapitalizmo ribų per garsines aplinkas – nuo istorinių „cyber-punk“ reivų Didžiojoje Britanijoje ir kvantinių afro-futuristų Detroite, iki šiuolaikinių vietinių ISLA eskapizmų ir kolektyvinių Ghia po-sovietinių griuvėsių vizijų. Apibrėžus šių tendencijų komentarus ir kritiką, N. Brehmer žvelgia į ateitį neigiančias, beprasmes reivo geismo energijas: malonumo, nesitikinčio ateities kartų, skandalą, kreivo geismo „utopija dabar!“ ribotumą. Apžvelgdamas kreivų-komunistinių ateičių perspektyvas, N.Brehmer siūlo anti-anti-futurizmą, kurio politika įgauna formą per „We Are Propaganda“ (LT) platformą bei per kreivą-feministinį kolektyvą „Oramics“ (PL).