Alkį sužadinę performansai: refleksijos po „Performanso meno savaitgalio“ Kaune

Marijonas Verbel, Alina Pilecka. Straipnis pirmą kartą buvo publikuotas 7 meno dienos internetiniame puslapyje.

Susipažinome 2023-iaisiais, kai savanoriavome Vilniaus performanso bienalėje. Tuomet mūsų pirmas pokalbis užsimezgė iš noro dalintis frustracija ir diskutuoti, kaip spręsti problemas, kylančias bienalės renginyje ir apskritai mene bei pasaulyje. Mus sujungė performansas ir kritika. Nors šiemet, 2025-aisiais, Vilniaus performanso bienalė ir neįvyko, spalio 16–19 d. keliavome į Kauną dėl tų pačių priežasčių – performanso ir kritikos. Šįkart vykome apsilankyti Edvino Grinkevičiaus kuruojamo „Performanso meno savaitgalio“ renginiuose ir aprašyti įsimintiniausių momentų.

Pasak Grinkevičiaus, „pirmąjį „Performanso meno savaitgalį“ vienijanti tema – tribūnos – kelia šiandien ypač aktualius klausimus: kam suteikiame teisę pasisakyti ir kas tai sprendžia, kokios istorijos lieka paraštėse ir kodėl? Šiuos pasvarstymus reflektuos skirtingų meno disciplinų atstovai, į festivalį atvykstantys iš skirtingų vietos ir patirčių geografijų.“

„Performanso meno savaitgalio“ programą sudarė aštuoni pasirodymai, įkrauti skirtingomis patirtimis ir perteikiantys žinutes įvairiomis disciplinomis. Kuratorius pasidalino savo siekiu šiame renginyje pasiūlyti žiūrovui įvairesnių perspektyvų nusistovėjusiam požiūriui į performanso meną. Tai priminė pernai vykusį vienos dienos „Performissima“ festivalį Paryžiuje. Susitelkimas į performanso meną ir noras atskleisti jo spektrą buvo juntamas ir „Performanso meno savaitgalio“ programoje.

Mes, kaip stebėtojai, lankėme performansus bei edukacines dirbtuves, po kurių diskutavome įrašydami savo pokalbius. Tas diskusijas perkėlėme į šį tekstą. Aptarėme ne visus pasirodymus – jautėme norą gilintis, o ne aprėpti kuo plačiau.

 

„Terrible for President“

Dar nepamačius Aidano Rollinsono-Rainfordo performanso „Terrible for President“ („Baisųjį – į prezidentus“), jo pavadinimas nuskambėjo aktualiai. Pastarieji Lietuvos politikos įvykiai – kultūros ministras iš makaronų fabriko, bestuburis prezidentas ir prieš visus „baisiuosius“ susivienijusi kultūros bendruomenė... Pavadinimas priminė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje šiuo metu vyraujančią įtampą dėl absurdo teatro, kurio veikėjai – galios pozicijose esantys politikai.

Nors tiesioginių sąsajų su politikais pasirodyme „Baisųjį – į prezidentus“ nepastebėjome, absurdo ekscentriškojo herojaus pasaulyje tikrai netrūko. Absurdas, kupinas humoro ir žiaurumo, čia pasirodė kylantis ne tik iš aplinkinio, bet ir iš vidinio pasaulio – kaip būdas (iš)gyventi, nes pasirodymas siekė atspindėti su autizmu bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu (AuDHD) gyvenančio žmogaus patirtį. Pagrindinis veikėjas, apsirengęs paties nusimegztu kostiumu, nuolat pasiklystantis tarp šlamšto scenografijos ir nesugebantis suprasti socialinių užuominų, sugebėjo perkelti žiūrovus į savo privatų ir tikrai netipišką pasaulį.

Neuroįvairovės atspalviai buvo jaučiami pasirodymo veikėjo atliekamuose veiksmuose, kupinuose chaoso ir kartu – svetimam žmogui nepaaiškinamų ganėtinai griežtų taisyklių. Performansas buvo persmelktas prieštaravimų. Vienas iš pavyzdžių – publikai pristatytas daugkartinis tualetinis popierius, kuris neva padės išsaugoti medžius ir taip išspręsti ekologines problemas (laminuojant panaudotą tualetinį popierių). Pasirodymo dramaturgija taip pat atskleidė veikėjo prieštaringumą: paviršutiniškas publikos linksminimas transformavosi į viduje slypinčio skausmo atvėrimą, saviraiška virto savidestrukcija, o saugi žiūrovo kėdė, įprastai suteikianti galimybę būti neliečiamam ir užimti pasyvaus stebėtojo poziciją, tapo kankinimo įrenginiu, iš kurio ne taip lengva išsilaisvinti.

Kalbant apie kankinimą ir savidestrukciją, atlikėjas, kurio išsilavinimas – cirko mokslai, o vienas iš įgūdžių – kardų bei kitų metalinių objektų rijimas, savo veiksmais ant scenos tikriausiai negalėjo nesukelti išgąsčio, pasibjaurėjimo ar bent nepatogumo. Tuo šis pasirodymas priminė prieš porą metų matytą Kimo Noble’o „Lullaby for Scavengers“ spektaklį, kuriame juokas ėjo koja kojon su nuolatine šoko būsena. Tačiau, kad ir kaip scenoje matomi vaizdai pranoktų sveiko proto ar moralės ribas, padeda tai, jog šį vaizdą matai ne vienas, – šokiruojantis atvirumas suteikia galimybę suartėti, tarp nepažįstamų žiūrovų atsiranda ryšys kartu išgyvenant tą pačią traumą (angl. trauma bonding). Tad žiūrint „Terrible for President“ vietomis iš baimės norėjosi užsidengti akis, tačiau džiugino galimybė pasislėpti už draugo nugaros ar suspausti vienas kitam ranką ir lengviau išbūti nepatogumą kartu, kai tam tikri vaizdai atrodė neištveriami.

 

„Kas lieka“

Agnės Bagdžiūnaitės performansas „Kas lieka“ mums sukėlė skirtingas emocines būsenas: vieną – pilną nerimo, liūdesio ir depresyvumo, kitą – ramybės ir vilties. Pagrindinė performanso veikėja – Bagdžiūnaitės įkūnyta įsivaizduojama ilgametė valgyklos darbuotoja, pasižyminti ypatingu noru dalintis, padėti kitiems ir niekada nepasilikti sau to, kas geriausia. Performanso atlikėja vilkėjo drabužį, primenantį sovietmečio valgyklų darbuotojų prijuostę, tačiau paženklintą antifašizmo simboliu – trimis žemyn nukreiptomis strėlėmis. Pjaustydama spurgas ji pasakojo iš pirmo žvilgsnio kuklią istoriją apie save. Pasakojimas padėjo mums permąstyti tam tikrus sovietmečio, moters padėties visuomenėje, šių laikų politinių neramumų ir sovietinių sunkumų išgyvenimo klausimus.

Valgyklos virėja čia – paprasta moteris, primenanti vyresnės kartos mamas, močiutes ar sutiktas valgyklų darbuotojas, kurių atmintyje tebeglūdi okupacijos patirtis. Bagdžiūnaitės įkūnyta virėja – tarsi mitologinė būtybė: garbinga riterė, nieko nepaliekanti nelaimėje, visus pamaitinanti motina, gal net šventoji. Nors stebint performansą buvo galima suvokti, kad autorė kritikuoja visuomenės moterims primestus vaidmenis, ypač prievolę rūpintis kitais, antifašizmo simbolis ant jos drabužių priminė, jog rūpinimasis kitais ir dalinimasis gali būti priešnuodis blogiui.

Iš performanso teksto, kaip archyvo, aiškėjanti sovietmečiu gyvenusių žmonių laikysena – priimti viską, kaip yra, ir su viskuo susitaikyti, nesitikint, kad gali būti geriau, – privertė susimąstyti, kaip mus palietė sudėtinga Lietuvos istorija, kaip praeitis veikia mūsų tapatybę. Nors veikėja – jautrus ir stiprus žmogus, jos monologas dvelkė sovietiniu šalčiu. Iškyla klausimas – ar virėja pati nusprendė visada atiduoti geriausius kąsnius kitiems, ar vis dėlto aplinkybės privertė ją imtis globėjos vaidmens?

Tai, kad performanso atlikėja ir autorė savo lūpomis leido virėjai pasakoti istoriją, kelia klausimą – ar mes vis dar esame apsėsti sovietmečio vaiduoklių? Kiek sovietmečio palikimo yra nusėdę mūsų kūnuose, mūsų kalboje? Gal net jaučiame nostalgiją? Performanse įvyko transformacija, ir Agnė ėmė dalintis nebe virėjos, bet savo mintimis, pasakodama jau savo pačios istoriją. Kartodama frazę „ką aš galiu pasakyti?“, atskleidė savo baimes ir nerimą: jos tėvai nenori eiti į terapiją, o pasaulį po truputį pradeda valdyti radikali dešinė. Performansas pasibaigė fraze „galiu pasakyt, kad baimės gimsta naktyje“, o Agnė išėjo iš už prekystalio į salę ir žiūrovus vaišino spurgomis. Valgykloje įvykęs istorijų, nerimo, baimių ir maisto dalinimasis veikė prieštaringai – tuo pačiu metu ore tvyrojo ir liūdesys, ir viltis.

 

„Kūno derlius“

Hannos Ijäs performansas „The Body Harvest“ („Kūno derlius“) vyko Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos renginių salėje, patalpos centre ant kvadrato iš pilkos kiliminės dangos. Nors kūrinys buvo atliekamas anglų kalba ir vietomis buvo sunku sekti poetišką tekstą, jis įtraukė – įsiklausymas stebint Ijäs judesius išties veikė kaip keistas dėmesio pratimas. Atlikėjos sakomi žodžiai skambėjo kaip prisipažinimas, o intonacija priminė svyravimą tarp kliedesių ir saviguodos.

Ijäs kūnas ir balsas kalbėjo atskirai, savarankiškai, tačiau vienas kitą papildė – vaizdinga kalba bei minimalūs judesiai skatino susitelkti į pojūčius savame kūne. Ijäs prasitarė apie specifinį skausmą, patiriamą staiga perbraukus galūne šiurkščią medžiagą. Atsiklaupusi ji staigiais, bet grakščiais judesiais perbraukė viršutine pėdos dalimi šiurkščią kiliminę dangą, taip sustiprindama jau įsivaizduojamo deginančio skausmo pojūtį. Tuomet apibūdino, kaip mikropluoštai skverbiasi pro nubrozdintą odą ir lėtai plisdami keičia jos paviršių. Vienintelis būdas, padedantis jai išbūti kintančiame kūne, – tai maniakiškas paveiktų odos paviršių tepimas vazelinu.

Performansas paveikė fiziškai, iškeldamas iš pasąmonės asmenines patirtis, susijusias su kūno diskomfortu bei fizinių ligų patirtimis. Pasirodymas taip pat priminė Alinos Popos tekstus, kuriuose autorė tyrinėjo savo santykį su nepagydoma liga. „The Body Harvest“ siužetą galima palyginti su vidine kova, kai kūne bandoma išlaikyti ramybę, žinant, kad jame plinta kažkas svetimo, teršiančio, parazituojančio. Atsiranda du pasirinkimai – arba disocijuotis ir atsiskirti nuo fizinio kūno, arba iš naujo atrasti būdą jame egzistuoti ir toliau savimi rūpintis.

Ijäs performansas palietė ne vien dėl kūno kalbos bei meistriškai išlavinto balso. Žiūrovai taip pat tapo svarbia pasirodymo dalimi ir buvo švelniai įtraukiami į vyksmą. Svarbu paminėti, kad, priešingai nei performansuose, kuriuose menininkai žiūrovus paverčia dalyviais be sutikimo ar pasirinkimo galimybės, Ijäs tai darė rūpestingai: ji teiravosi žiūrovų, ar šie sutinka jai padėti dalyvaudami performanse. Taip išlaikytas saugumo jausmas: visi užkalbintieji turėjo pasirinkimą – arba likti stebėtojais, arba išdrįsti pereiti į dėmesio centrą.

 

„Kanibalizmai“

Performansų trilogija „Kanibalizmai“ – bendras Ellos Skinner, Anos Lipps ir Irinos Komissarovos performanso ir scenografijos projektas, sujungęs į vientisą trijų dalių pasirodymą tris iki tol savarankiškai egzistavusius kūrinius. Pavadinimą „Kanibalizmai“ autorės paaiškina kaip šiais laikais būdingą sisteminį individų vartojimą, siekiant gauti fizinės, emocinės ar socialinės naudos, o fantazijos ir siaubo pasitelkimas kūryboje veikia lyg dialogas apie smurtą ir neteisybę.

Trilogiją pradėjo pirmoji dalis „de:manifestation / dream“ (autorė Irina Komissarova). Veiksmo vieta – muziejaus kripta. Žiūrovus pasitikusi scenografija – lova patalpos centre, ant kurios miegojo trys merginos, viena iš jų apsirengusi baltais naktiniais marškiniais. Garso takelis – iškreipti alsavimo garsai, mergina su naktiniais trūkčiojo, jos kūnas rietėsi nuo įtampos. Sunku suprasti, ar ji sapnavo košmarą, ar sapnas kėlė malonumą. Už lovos, pačiame gale, ekrane matoma gauruota būtybė, kuri puola gulintį kūną, turintį per daug galūnių, – turbūt dirbtinio intelekto sugeneruotas vaizdas... Ar šis siaubą iliustruojantis veiksmas ekrane – sapno transliacija? Alsavimui nutilus mergina atsikėlė, nuplėšė nuo savo pilvo sluoksnį netikros odos ir pažadino kitas dvi merginas. Naktinius vilkėjusioji persirengė, ir visos trys dabar buvo juodais drabužiais. Atlikėjos perėjo į kitą erdvę.

Antroje dalyje „What the Body Swallows“, kurios autor* – Ana Lipps, veikėjos ant galvos prisitvirtino laidų diademas su tiulio nuometais ir virto raganomis. Jos lėtai, susikūprinusios bei mosuodamos rankomis, judėjo aplink medį, sukonstruotą iš vamzdžių. Nors aprangos kodas – juoda, viena atlikėja mūvėjo baltas kojines, todėl pasijuto autor* neatidumas detalėms. Kita užkliuvusi detalė – karikatūriškas raganų vaizdavimas. Atrodė, jei būtų skirta daugiau dėmesio kostiumams, toks raganų judėjimas turėtų ironijos ar camp jausmo. Didžiąją dalį performanso atlikėjos monotoniškai skaitė neapykantos žodžius, nukreiptus prieš moteris, queer bei trans žmones. Balsas buvo iškraipomas naudojant efektus, o tai ne tik apsunkino klausymąsi, bet ir padarė siužetą klišinį. Buvo sunku suprasti, kodėl neapykantos kalbai skiriama tiek daug laiko, ypač kai jos netrūksta kasdieniame gyvenime – tiek fizinėje, tiek internetinėje erdvėje.

Antroji dalis baigėsi dviem raganoms paliekant kriptą, ir veiksmas persikėlė į Skinner „Bitch Goddess“ performanso pasaulį. Jame – lovos scenografija pirmoje erdvėje ir atsiradusi instaliacija iš kompiuterių ekranų su įjungtomis priekinėmis kameromis. Fone grojo Jungtinei Karalystei būdinga bassline ar garage muzika, tuo metu dvi atlikėjos judėjo prieš žiūrovus bei kameras. Siužetas priminė Candelos Capitán performansą „Solas“, kuriame penkios atlikėjos šoka ant scenos prieš penkis kompiuterius su įjungtomis kameromis, sudarančiomis sąlygas choreografijai bei atlikėjoms egzistuoti realiame ir virtualiame pasaulyje vienu metu. „Bitch Goddess“ taip pat bandyta kurti sexy webcam girl (seksualios interneto svetainių merginos) estetiką, tačiau ji atrodė nepakankamai išpildyta – performerių judesiai buvo vangūs, o žvilgsniai tušti, bėgiojantys, tarsi jos pačios nežinotų, kur yra.

Po aštuonių minučių monotoniškas judėjimas pabodo, tad trumpam išėjome iš rūsio. Lauke, pavėsinėje, ilsėjosi dvi performerės, kurios ką tik atliko Lipps kūrinį. Leidosi saulė – dangus tarp geltonų medžių lapų atrodė tarsi degantis, o virš pavėsinės skraidė didžiulis varnų pulkas. Nors atlikėjos buvo jau palikusios personažus už durų, tą akimirką jos pasirodė kaip tikros raganos. Tikresnės už tas, kurias vaidino prieš dešimt minučių.

Grįžus iš lauko, kriptoje vis dar tęsėsi Skinner performanso dalis: dabar lovoje gulėjo vyras, kurio žarnas atlikėjos atsainiai valgė – tiesiogine to žodžio prasme vyko kanibalizmas. Nors veiksmas ir iliustravo performansų trilogijos pavadinimą bei turėjo šokiruoti, buvo sunku suvokti šio smurto prasmę, kaip ir prieš tai vykusiose dalyse. Kraujas ir žmogaus viduriai netikri, ir liko neaišku, kokios reakcijos tikėtasi iš žiūrovo – išgąsčio, pasibjaurėjimo, ar kaip tik siekta, kad atsiskleistų apgaulė ir būtų galima suvokti absurdišką situacijos netikrumą?

Visą trijų dalių pasirodymą buvo sunku interpretuoti; siužetai nesukėlė jausmų, nors paskutinėje scenoje inscenizuota groteskiška žmogžudystė, o ankstesnėse dalyse siekta atskleisti tiek pasąmonės, tiek internetinės erdvės siaubus. Ši trilogija liko įstrigusi smurto lauke, kurį buvo bandoma kritikuoti, – su be paaiškinimų atsirandančiomis smurto citatomis trilogijos autor* sukūrė dar vieną platformą agresijai egzistuoti. Žiūrovai pasyviai stebėjo žiaurumą be galimybės pakreipti veiksmus kita linkme. Todėl pasirodymai ne išlaisvino, o tik atkūrė tą pačią sistemą, kurią bandyta išardyti.

Menininkų kolektyvo BEDS dirbtuvės „Groundplay“

Alkani žinių ir patirčių nusprendėme dalyvauti „Performanso meno savaitgalio“ metu vykusiose BEDS kūrybinėse dirbtuvėse, kurių pagrindinis tikslas – tyrinėti performanso ir instaliacijos meno jungtis. Atvirame kvietime taip pat minėtas bendradarbiavimas, diskusijos, kūrybiniai eksperimentai, saugios erdvės kūrimas. Tai žadino mūsų smalsumą bei lūkesčius, kad dirbtuvės įtrauks aspektus, kurių pasigendame dabartinėse meno edukacijos programose, dažnai veikiančiose hierarchijos principu, ir skatins kritišką žvilgsnį, nukreiptą ir į pačias edukacines struktūras.

Prasidėjus dirbtuvėms pajutome, kad mūsų lūkesčiai ir realybė nesutampa. Mes, dirbtuvių dalyviai, buvome įmesti į nepatogią situaciją – gavome užduotį sukurti performansą vietoj prisistatymo: iš vienos pusės, tai privertė nepermąstyti teorinių sluoksnių ir iškart pereiti prie veiksmo bei kūrybinio proceso, tačiau iš kitos – tokia prieiga neleido geriau susipažinti su nauja erdve bei žmonėmis. Tokia pradžia, nors ir turėjo potencialo išlaisvinti kūrybiškumą, kėlė stresą dėl informacijos stokos ir neaiškių užduoties detalių. Sesijos pabaigoje kolektyvas pakvietė dalyvius prisistatyti ir paaiškino, kad norėjo mus pažinti per kūrybą. Tačiau patys BEDS nariai išsamiai neprisistatė – liko neaišku, kuo išskirtinis šis kolektyvas, kokie yra BEDS veiklos principai bei vizija.

Per dirbtuves meditavome, judėjome, stebėjome objektus, klausėmės trumpos paskaitos, tačiau laiko tam, kas turėjo būti dirbtuvių ašis – performanso meno bei instaliacijos sąveikų tyrinėjimas, pasitelkiant diskusijas ir refleksiją, – skirta per mažai. Iš visų aštuonių valandų (tiek laiko iš viso truko dirbtuvės) patirtims aptarti skirta 40 minučių. Struktūros trūkumas sudarė įspūdį, kad kolektyvas neturi pakankamos patirties dirbti kartu edukacinėje erdvėje ar vadovauti grupiniams procesams. Bendradarbiavimo, kuris atvirame kvietime atrodė kaip esminė dirbtuvių vertybė, nebuvo: dauguma užduočių buvo individualios, o grupinis darbas atsirado tik pačioje pabaigoje, kai laiko kūrybai kartu jau beveik nebeliko.

Aprašymas kėlė vientisumo, bendradarbiavimo ir kūrybinių mainų lūkestį, tačiau mokymosi procesas buvo fragmentiškas dėl refleksijos, aiškumo ir dialogo stokos. Dirbtuvės žadėjo išbandyti alternatyvų kūrybinį modelį, bet tapo liudijimu, kad atvira struktūra savaime negarantuoja atvirumo dalyviams. BEDS neskatino dalyvių mokytis vieniems iš kitų, o veikiau tik liepė atlikti užduotis. Nors dirbtuvės buvo labiau nuviliančios nei įkvepiančios, prisiminėme, kad rūpestis, betarpiškas bendravimas, įsiklausymas bei prisiderinimas prie poreikių paverčia bendradarbiavimą realia praktika, o ne tiesiog pažadu.

 

Tribūna – pakyla, skirta viešai kalbėti, kitaip – vieta viešai reikšti savo nuomonei. Tam tikra prasme tribūna – tai įgalinanti pozicija, sustiprinanti kalbančiojo balsą ir suteikianti galimybę būti išgirstam kitų. Esant sudėtingam politiniam klimatui, kuriame gyvename, keliami klausimai nuskamba reikšmingai. Vis dėlto mums programoje su daug monologų pritrūko dialogo, kuris atvertų galimybę mainams ir refleksijai.

Tribūnoje, kaip vietoje, skirtoje reikšti nuomonei, telpa tik vienas žmogus. Tačiau gal tarp šiandieninių susiskaldymo nuotaikų svarbu ieškoti būdų kalbėtis, ne tik išsakant savo tiesą, bet ir įsiklausant, kas kalbama iš kitos pusės? Kad „tribūnos“ tema būtų geriau atskleista, pasigedome diskusijų tarp žiūrovų ir kūrėjų. Toks abipusis dalinimasis galėtų praturtinti, suteikti galimybę išgirsti kitokią patirtį. Tai galėtų skatinti geresnį pažinimą, iš kur atsiranda vienoks ar kitoks, iš pažiūros gal ir keistas, meninis performatyvus pasaulis.

Po festivalio pajutome alkį: ne iki galo išpildytų mūsų lūkesčių jausmą, sumišusį su priminimu apie dalykus, kurių mums trūksta. „Performanso meno savaitgalis“ priminė, kad laisvai reikšti nuomonę ir eksperimentuoti su skirtingomis meninėmis formomis šiandieninėmis aplinkybėmis yra reikšminga. Reflektuoti realybę, pasitelkiant performanso meną, – būdas suvokti tai, kas sunkiai apčiuopiama.

Džiugu, kad toks eksperimentinis, laisvo formato performanso renginys rado vietą Kauno erdvėse. Tikimės, kad kiekvienais metais jis augs ir nenustos eksperimentuoti. Laukiame, kaip „Performanso meno savaitgalis“ atrodys kitais metais.

Iki pasimatymo,

Alina ir Marijonas

 

Šio teksto publikaciją finansuoja Kauno menininkų namai. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas.