Apsilankymai Ruklos pabėgėlių priėmimo centre

Pirmą kartą Ruklos pažeidžiamiausių prieglobsčio ieškančių migrantų stovykloje, esančioje Jonavos rajone, apsilankiau su Asta, Kauno menininkų namų edukatore ir kuratore. Jauniesiems pabėgėliams, priėmimo centre jau praleidusiems beveik devynis mėnesius, paruošėme kūrybinės veiklos programą. Prieš apsilankymą stovykloje, Asta trumpai papasakojo apie Ruklos miestelį ir pačią stovyklą, todėl iš anksto žinojau, kad ta vieta neprimena draugiško gyvenamojo rajono. Pakeliui į Ruklos pabėgėlių stovyklą teko įveikti ne vieną kliūtį: siaurą nelygų kelią, remontuojamą tiltą, eismo kamščius, karines transporto priemones ir įrenginius, spygliuotos vielos tvoras, vartus, patikros punktą ir dar vienus vartus.

Kai pasiekėme stovyklą, mane kamavo daugybė klausimų. Ar Rukloje esantys žmonės pavojingi? Kodėl vyriausybė deda tiek daug pastangų į pabėgėlių izoliavimą? Negi tie žmonės dar nepakankamai prisikentėjo, kad liktų stovykloje? Kiek laiko jie turės čia praleisti? Ar jiems kada nors bus leista integruotis į už tvoros esantį pasaulį? Linksmas stovyklos darbuotojos pasisveikinimas padėjo man suimti save į rankas.

Užsiėmimas vyko palapinėje, apsuptoje mažyčių laivybos konteinerių – „namukų“, kuriuose gyvena dalis prieglobsčio prašytojų. Astos idėja buvo pasiūlyti jaunuoliams susikurti portretus, kaip savo pačių svajonių, minčių ir siekių koliažus. Kai žmonės ėmė rinktis į užsiėmimą, mane suglumino jų veidų išraiškos – tai buvo smalsumo ir nuobodulio, draugiškumo ir nepatiklumo, entuziazmo ir nuovargio bei vilties ir beviltiškumo mišinys. Prireikė šiek tiek laiko paaiškinti užsiėmimo tikslą ir įtraukti jaunimą dalyvauti. Pasitelkusios anglų, lietuvių ir rusų kalbas ar tiesiog gestikuliuodamos, radome būdą susikalbėti. Šypsojomės vieni kitiems, klausėmės ir stengėmės vienas kitą suprasti. Akimirką bandėme apsimesti, kad karinių automobilių, spygliuotų tvorų, vartų, patikros punktų ir konteinerių namelių nėra.

Po dirbtuvių palapinėje surengėme pabėgėlių plakatų parodą. Kiekvienas kūrinys turėjo savo istoriją. Vienas jų buvo apie mergaitę, kuri mėgsta muziką, kitas apie berniuką, kuris svajoja apie laisvę ir teisingumą, kitame darbe sūnus iliustravo jaunos motinos ir tėvo istoriją, ir dar kitas pasakojo apie gamtą mylintį jaunuolį. Tai buvo gilios, gražios, liūdnos, linksmos, širdį veriančios, nuoširdžios, ir naivios vaikų, paauglių ir jaunimo istorijos.

Dabar, kai galvoju apie žmones, gyvenančius pabėgėlių stovyklose, dažnai jaučiuosi gniuždoma savo pačios bejėgiškumo. Niekas negali numatyti kada ir kaip baigsis šis laikinas jų gyvenimo laikotarpis. Pabėgėliai negali grįžti atgal, nes dalis jų neteko namų ir šeimų; jie negali planuoti ateities, nes ją kontroliuoja teismas. Fiziškai apriboti stovyklose, pabėgėliai yra įstrigę nuolat besikartojančios dabarties laikotarpyje, kai kiekviena diena yra tokia pati, kaip prieš tai buvusi. Mes, žmonės ir kitos spygliuotos vielos tvoros pusės, prieglobsčio prašytojams nieko negalime pažadėti, tačiau privalome jais rūpintis ir sugriauti visas tarp mūsų esančias kliūtis bei rasti būdą, padėsiantį vieniems kitus suprasti ir priimti. Nebegalime būti abejingi.

_

Teksto autorė: Yulia Protas (tarptautinė Kauno menininkų namų savanorė)