Facebook pixel tracking image
SODRA | Darius Matonis

Ar girdite socialinių garantijų aidą? Prasideda šiuolaikinės muzikos koncertų ciklas NICHE

Publikavimo data:

2026 04 01

Kaip erdvė, kurioje esame, formuoja mūsų klausymosi patirtį ir ar garsas gali keisti erdvę? Tokius klausimus kelia sugrįžtantis šiuolaikinės muzikos ciklas NICHE, šį pavasarį tyrinėsiantis koncertams nekasdienes, tačiau įdomias ir istorija turtingas Kauno erdves.

Ciklą balandžio 1 d. atidarys vakaras postmodernistinėje stiklo, metalo ir socialinių garantijų šventovėje – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) Kauno skyriuje. Čia šiai vietai dedikuotus pasirodymus pristatys garso menininkas Arturas Bumšteinas ir saksofonų kvartetas „Katarsis4“ (Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Algirdas Janonis ir Danielius Pancerovas).

NICHE iniciatorius, Kauno menininkų namų kuratorius Edvinas Grin šių metų ciklo programą pristato kartu su garso ir biologinių procesų menininku Adomu Paleku, kuris pasirodė pirmojoje NICHE programoje 2023 metais.

Kuratorių duetas kviečia kreipti lokatorius į erdvinę garsų dimensiją ir dėlioti pavasario planus: ciklo renginiai taip pat vyks balandžio 22 d. buvusioje „Via Lietuva“ salėje, kur koncertuos Andrew Pekler ir Giulia Rae, bei gegužės 13 d. KTU Ateitininkų rūmuose, kur pasirodys „Son of Chi & Arthur Flink“ ir IXOJI (Pijaus Džiugo Meižio ir smuikininkės Rakelės Chijenaitės projektas).

Šių metų NICHE kelionę birželio 5 d. baigs kino teatre „Daina“ – į vakaro programą įtrauktus Lyra Pramuk, „ugne & maria“ ir Vlado Dienio pasirodymus palydės DJ programa.

Apie santykį su erdve – Kotrynos Lingienės pokalbis su pirmojo NICHE vakaro autoriais Arturu Bumšteinu ir Kazimieru Jušinsku („Katarsis4“).


Koks apskritai jūsų santykis su „Sodra“? Ne vienam menininkui mokesčių tema kelia iššūkių, dalis gi šią įtampą išnaudoja kūryboje – esu mačiusi „Teatrono“ spektaklį PSD ir VSD temomis, o 2017 m. Kauno bienalės metu Kauno „Sodros“ skyriuje veikė Antono Lukoszevieze garso instaliacija, skirta Jurgiui Mačiūnui.

Arturas Bumšteinas: Mano santykis su „Sodra“ dar nėra tokio lygio, kad kurčiau apie ją performansą. Praeityje mane inspiravo nemažai temų (orai, vaistai, klausos defektai, žagsulys bei čiaudulys, traukiniai, dienoraščiai ir t. t.), esu sukūręs joms dedikuotus kūrinius, tačiau „Sodrai“, kaip kūrybą įkvepiančiai institucijai, mano kūrybinėje biografijoje eilė dar neatėjo.

Kazimieras Jušinskas: „Sodros“ su savo muzika niekaip nesiejame. Na, o muzikantai, kaip ir visi žmonės, susiduria su deklaracijomis ir mokesčiais. Kažkada buvo sunku suprasti mokesčių vingius, dabar tai nebėra taip sudėtinga, tad „Sodra“ nekelia neigiamų jausmų. Priešingai – juk tai socialinės garantijos.


Arturai, NICHE ciklo atidarymui pasirinkote cituoti (ar reflektuoti?) 1969-ųjų Alvino Lucier eksperimentinės muzikos darbą „I am Sitting in a Room“. Jis dažnai pristatomas kaip vienas svarbiausių XX a. garso meno kūrinių. Jo metu autoriaus balso įrašas vėl ir vėl leidžiamas bei perrašomas toje pačioje erdvėje. Procesas kartojamas tol, kol žodžiai tampa neatpažįstami, o jų vietą užpildo grynoji patalpos akustika – jos rezonansiniai dažniai. Kodėl NICHE pradžiai pasirinkote būtent šį akustinių procesų tyrimą?

Arturas Bumšteinas: Adomas Palekas man pasiūlė konkrečią užduotį – atlikti Alvino Lucier kūrinį „I am Sitting in a Room“. Aš pasirinkau kūrinį interpretuoti ne balsu (kaip to prašoma originalioje kūrinio instrukcijoje), o naudoti spinetą (mažąjį klavesiną) – pasitelkti jo garsą, kad įgyvendinčiau tą patį akustinį procesą, kurio siekiama A. Lucier instrukcija.

Pakoregavus originalią A. Lucier instrukciją, programinis tekstas išėjo toks: „Instrumentas stovi kambaryje, tame pačiame, kuriame dabar esate ir jūs. Įrašysiu Luko Butkaus grojamo instrumento garsą bei vėl ir vėl paleisiu įrašą kambaryje, kol kambario rezonansiniai dažniai sustiprins save taip, kad bet koks muzikos atpažįstamumas, galbūt išskyrus ritmą, bus sunaikintas. Taigi, tai, ką girdėsite, yra natūralūs kambario rezonansiniai dažniai, kuriuos artikuliuos instrumentas. Šį veiksmą vertinu ne tiek kaip fizikinio fakto demonstravimą, kiek labiau kaip būdą išlyginti bet kokius galimus instrumento derinimo netikslumus.“

Palyginimui, originalus A. Lucier tekstas: „Aš sėdžiu kambaryje, kitame nei tas, kuriame dabar esate jūs. Įrašinėju savo kalbėjimą ir grosiu įrašą kambaryje vėl ir vėl, kol kambario rezonansiniai dažniai sustiprins save taip, kad bet koks mano kalbos atpažįstamumas, galbūt išskyrus ritmą, bus sunaikintas. Taigi, tai, ką girdėsite, yra natūralūs kambario rezonansiniai dažniai, artikuliuojami kalbos. Šį veiksmą vertinu ne tiek kaip fizinio fakto demonstravimą, kiek labiau kaip būdą išlyginti bet kokius galimus mano kalbos defektus.“


„Sodros“ atriumas, kuriame vyks koncertas – tai šiuolaikiška, aidui palankių konstrukcijų erdvė, o jūs jame įkurdinsite instrumentą, kuris paprastai asocijuojasi su kamerine baroko prabanga ar akademinėmis salėmis. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Arturas Bumšteinas: 2008 m. esu daręs šio kūrinio versiją fortepijonui, norėjau ją vėl pakartoti, tačiau fortepijono nuomos bei atgabenimo kaštai būtų viršiję biudžetą, tad nusprendžiau panaudoti savo turimą spinetą. Svarbu pasakyti, jog šią A. Lucier kūrinio interpretaciją galima būtų atlikti bet kokiu instrumentu. Bent jau mano vaizduotėje, spinetas šiose erdvėse atrodys ir skambės tikrai įdomiai.


Ar ruošdamiesi NICHE į pastatą žiūrite kaip į techninį brėžinį, realiai jo klausotės, o gal labiau kliaunatės subjektyvia tos vietos aura?

Arturas Bumšteinas: Tikiuosi maloniai nustebti.

Kazimieras Jušinskas: Mūsų saksofonų kvartetas susibūrė po ilgo laiko būtent NICHE projektui, nes sužinojome, kad grosime įdomioje erdvėje. Tiek anksčiau, tiek dabar mums erdvė labai svarbi, nes norime, jog garsas sklistų laisvai ir atsiskleistų savo obertonais, tembrais, spalvomis kuo įmanoma įvairiau. Manau, garsas yra mūsų didžiausias įkvėpimo šaltinis grojant improvizacinius koncertus, o be tam tinkamos erdvės garsas gali būti labai suvaržytas. Be to, aidinčios patalpos suteikia papildomos erdvės psichoakustikai ir klausytojo garso manipuliacijoms.


Kazimierai, kaip gyvas saksofono kvėpavimas keičiasi atsidūrus tokioje šaltoje, biurokratinėje ir sterilioje aplinkoje kaip „Sodros“ pastatas? Ar instrumentas čia tampa labiau mechaniškas, ar kaip tik dar labiau „žmogiškas“?

Kazimieras Jušinskas: Labai priklauso nuo to, kaip instrumentas suskambės ir kokį turinį išgirsime, kai juo gros vienoks ar kitoks muzikantas. Taigi, labiau kreipčiau dėmesį į atlikėją: ką jis nori pasakyti šiuo instrumentu, šioje erdvėje, šiuo metu.

Manau, tai gali būti tiesiog mūsų kvarteto pasidžiaugimas garsu ir muzika, o ne gilios paieškos, ką ši erdvė mums, kaip žmonėms, reiškia. Galbūt klausytojas, kartu būdamas ir stebėtoju, galės susieti biurokratinę aplinką su muzika, o galbūt susidarys kontrastuojantis įspūdis.

Pastato akustika tikrai taps mūsų muzikos dalimi ir mes to labai laukiame. Mėgstame groti netradicinėse erdvėse. Vienas paskutinių mūsų koncertų vyko Vilniaus Liepkalnio vandens saugykloje, ten koncerto metu įrašinėjome albumą. Manau, be tokio įspūdingo skambesio tokia muzika niekada nebūtų išprovokuota. Taigi, nekantraujame groti kartu su „Sodros“ pastato erdve.


Kaip jūsų kūrybą veikia dalyvavimas NICHE ir kituose cikluose, dirbtuvėse, jungtiniuose renginiuose, festivaliuose, išvykose? Kiek jumyse tuomet yra aido, o kiek – iš vidaus kylančių idėjų vibracijų?

Kazimieras Jušinskas: Dalyvavimas įvairiuose projektuose mus varo į priekį, motyvuoja, leidžia reflektuoti tai, ką nuveikėme, pasidžiaugti arba nusivilti – o tai dažnai inspiruoja naujas idėjas. Tikimės, kad po šio projekto „Katarsis4“ nenutils ir toliau gyvuos.

Arturas Bumšteinas: Nors pakankamai turiu ir savo „iš vidaus“ kylančių idėjų, nesipurtau ir „iš šalies“ ateinančių pasiūlymų, jeigu jie palieka man pakankamai erdvės kūrybai ar kažkuo sudomina. Šiuo atveju sudomino, nes pasiūlymas atėjo iš Adomo Paleko, kuris, jei ko imasi, visada padaro gerai. Tiesą sakant, aš manau, kad visas menas yra taikomasis, utilitarinis. Tai tik nišos, kuriai jis taikomas, klausimas.


Kai grojate netradicinėje koncertų salėje, ar pastebite, kad publika klausosi kitaip?

Kazimieras Jušinskas: Manau, netradicinėse erdvėse žmonės gali jaustis laisviau, leisti sau pasmalsauti, judėti. Erdvės gali suteikti kitokių perspektyvų į muziką, tai gali kelti daugiau atradimo ir nuostabos jausmų.

Taigi klausytojas gali ne tik išgirsti kitaip, bet ir pamatyti naujas erdves, atverti kultūrinius, istorinius kontekstus. Manau, koncertai netradicinėse erdvėse yra labai svarbus faktorius šiuolaikinėje muzikoje, norint paskatinti žmones ateiti.


Įvietintas menas gyvuoja tik tol, kol skamba toje konkrečioje erdvėje. Kaip susigyvenate su tuo efemeriškumu? Ar nepakartojamybėje – didžioji vertė?

Kazimieras Jušinskas: Kartais tikrai būna gaila, kad nuostabios akimirkos neišlieka ir jų negalima pakartoti. Tačiau tame yra ir daug džiaugsmo. Mums patinka improvizuoti ir būti „čia ir dabar“, nesureikšminti savo pačių atliekamos muzikos, tiesiog būti, įsijausti ir kurti kartu. Galiausiai, viskas yra laikina.

Arturas Bumšteinas: Tikiu, jog nėra dviejų identiškų objektų, netgi masinės gamybos. Erdvė, kitu kampu krintanti šviesa, praėjęs laikas ir t. t. – viskas nuolat kinta, tad dviejų identiškų patirčių negali būti.


-

Nuotr. Nacionalinis architektūros institutas, Darius Matonis