Feministinio projekto „Nepadorūs vakarai. Meduje“ kuratorė: „Aš nenoriu lygybės tik „ant popieriaus“

Pokalbis su Agne Bagdžiūnaite.

„Kas yra feminizmas?“, – net neabejoju, kad uždavus šį klausimą keletui atsitiktinių žmonių sulauktume absoliučiai skirtingų atsakymų. Kol vieni aiškina, kad moterys Vakarų pasaulyje jau seniai turi tokias pačias teises kaip ir vyrai, o naujos bangos feministės yra tiesiog gyvenimu nusivylusios ekstremistės, kiti socialinėje mūsų visuomenės struktūroje vis dar įžvelgia opias problemas.  Diskusijos apie lyties problematiką ir seksualumą buvusio sovietinio bloko šalyse pagreitį įgavo 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Per šio laikotarpio prizmę, tuo metu kūrusių, rašiusių ir socialiai aktyvių moterų bei vyrų darbus bei jų ryšį su šiandiena, feminizmą ir jo savitumą Lietuvoje pristato Agnės Kolontaitės ir Edvino Grinkevičiaus kuruojamas Kauno menininkų namų (KMN) projektas „Nepadorūs vakarai. Meduje“. Renginių ciklo metu įvyko atrinktų tekstų skaitymai, videomeno peržiūros bei diskusija, o finalinis projekto akcentas – specialiai projektui paruoštas  Barboros E. Salonen performansas bei Lenkijos menininkų FOQL ir Edkos Jarząb garso ir judesio programa – buvo pristatytas gruodžio 18 dieną buvusiame legendiniame Kauno restorane „Kastytis“. Apie programos koncepciją, feminizmo aktualizavimą ir istorinį žvilgsnį kalbamės su viena iš programos kuratorių Agne Bagdžiūnaite. „Nepadorūs vakarai. Meduje“ buvo kuruojami kartu su Edvinu Grinkevičiumi.

Šiandien meno lauko profesionalai vis dažniau ir aktyviau kreipia žvilgsnį į Lietuvos kultūros ypatybes išryškėjusias 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Prieš porą metų MO muziejus pristatė didelio susidomėjimo sulaukusią parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Jūsų projektas „Nepadorūs vakarai. Meduje“ taip pat analizuoja šio laikotarpio ryškiausias kūrėjas ir to meto kultūrinę bei socialinę situaciją. Kaip manote, kodėl šis laikotarpis yra toks reikšmingas Lietuvos kultūrai? Kodėl svarbu apie jį kalbėti dabar?

Iš tikrųjų atrodo, kad dabar 90-ųjų tyrimai yra labai populiarūs, daug kas tarsi stengiasi apčiuopti, kas tada įvyko. Man atrodo, kad 90-tųjų tyrimų populiarumas gali būti nulemtas nacionalinio sentimento, nors sunku jį nusakyti, jei imamas tik tas laikotarpis nepažvelgiant ir į sovietmetį ar į tuos pačius 2000-uosius. Man atrodo, kad 10-as dešimtmetis yra per daug mitologizuotas ir jį tyrinėjant norėjosi kai kuriuos mitus paneigti arba niuansuoti. Labai svarbu per daug nieko neromantizuoti ar nefetišizuoti, nes tai gali būti pavojinga ir manipuliatyvu. Galiu pateikti šeimų sąjūdžio pavyzdį – kai vasarą vyko šeimų maršas, visi staiga pradėjo referuoti į kažkokį mitinį tautos susitelkimą panašų į 10-tojo dešimtmečio Sąjūdį. Tačiau esu tikra, kad daug kas iš tuo metu dalyvavusių veikėjų nesutiktų su šiuo gretinimu ir redukcija. Todėl svarbu kuo tiksliau išanalizuoti šį labai dinamišką laikmetį. Juk tiek daug medžiagos yra prikaupta archyvuose ir kuo daugiau spalvų jam suteiksime tuo sunkiau 90-uosius bus traktuoti primityviai, kaip vien tik popso laikmetį ar kaip tautos žydėjimo dešimtmetį.

Projekto renginius vienijanti gija – feminizmas, feministinis menas ir feministinė meno kritika. Kodėl pasirinkote analizuoti šią temą?

Norėjosi išanalizuoti tokį vaizduotės darinį, kuris 90-tuosius traktuoja kaip didįjį išsilaisvinimo momentą. Tuo pačiu išsivaduojant ir iš vėlyvuoju sovietmečiu buvusios gana tradicinės lyčių politikos. Kita vertus negalime paneigti ypatingo susidomėjimo moterų klausimais ir problemomis bei lyčių studijų centrų steigimosi. Pagalvojome, kad skaitymų formatas būtų labai tinkamas panagrinėti kaip steigėsi su feminizmu susijęs diskursas Lietuvoje arba kam to feminizmo reikėjo. Ne be priežasties skaitymų sesijas pradėjome nuo „Feminizmo ekskursų“, kurį sudarė Karla Gruodis. Jauna, ką tik studijas baigusi moteris nusprendė, kad reikia Lietuvoje liaudį supažindinti su vakarietiškomis feminizmo idėjomis, o tai, kas sudarė šią antologiją, anot Natalijos Arlauskaitės, buvo Karlos Gruodis studijų medžiaga. Šiuo projektu norėjosi pažvelgti į tai, kaip buvo priimamos, reflektuojamos feministinės idėjos ir kokia buvo ta įžanga į feminizmą, kaip labiau apibrėžtą judėjimą.

Projekte „Nepadorūs vakarai. Meduje“ įdomiausia užduoti klausimus nebūtinai randant tikslų atsakymą. Tarkime, ar kuri nors iš devyniasdešimtaisiais kūrusių menininkių apibrėžė savo darbus kaip išskirtinai feministinius arba kodėl tie darbai, kurie tarsi atitinka feministines vertybes, nebuvo taip vertinami ar taip apibrėžiami? Buvo svarbu pažvelgti į menininkių darbus, dar kartą į juos atsigręžti ir aktualizuoti tuo metu kūrusių, rašiusių ir mąsčiusių indėlį į tai, kaip mes šiandien suvokiame vietinio feminizmo raidą.

Kaip požiūris į feministinį meną ir feminizmą bei seksualumą iš esmės pakito per keletą dešimtmečių – nuo projekto analizuojamų 90-ųjų iki šių dienų?

Į šį klausimą sunku atsakyti, nes šiame projekte nesu tyrėja, esu kuratorė. Jei pažiūrėčiau į tai asmeniškai, mano šeimoje visuomet dominavo moterys. Jos – be galo traumuotos savo vyrų ir tėvų, bet visą laiką mačiau ir stebėjausi jų stiprybe atsilaikyti ir nuo jų atsitraukti. Reikia pripažinti, kad mane tos traumos labai erzino ir aš ieškojau būdų, kaip su tuo kovoti, kad man jų nereikėtų patirti, traumos nesikartotų. Ir aš jau priklausau tai kartai, kuriai tie būdai tapo labiau pasiekiami. Tačiau dar ne visoms moterims šie sprendimai yra prieinami. Apibendrinčiau, kad feminizmas, tradicinių lyčių vaidmenų kritika, įvairios feminizmo teorijos tapo gana plačiai prieinamos per tuos tris dešimtmečius, bet jos toli gražu ne visoms ar visiems suprantamos, nes trūksta edukacijos šia kryptimi, o pasipriešinimas feminizmui yra daug didesnis šiandien negu buvo 10-tame dešimtmetyje.

Projekto „Nepadorūs vakarai. Meduje“ programą sudaro keli renginių tipai: Lietuvos menotyrininkių, kuratorių ir tyrėjų atrinktų tekstų skaitymų serija, virtuali diskusija, videomeno programos peržiūra, performansai bei muzikinė programa. Kodėl feministinio meno idėjas pasirinkote pristatyti tokio formato renginiuose? Kaip jie papildo vienas kitą ir padeda kurti įvairiapusę 10-ojo dešimtmečio kultūros lauko refleksiją?

Kadangi norėjome aprėpti ne tik Lietuvos kontekstą, bet kažkiek paliesti ir visą Rytų Europos regioną, mums buvo svarbu pristatyti menininkių, kurios išryškėjo 90-taisiais, video darbus. Tuo tarpu „Gender Check“ paroda-projektas, kuris bandė pristatyti labai platų spektrą postsovietinių šalių menininkų kūrybos lyčių tema net keliais lygiais, atrodo kaip iki šiol dar nepakartotas be galo svarus įvykis, kuriam galbūt šiek tiek prilygsta šių metų trienalė Šiuolaikiniame meno centre. Norėjome parodyti, kad feministinis menas buvo kuriamas, kad menininkės įvairiai save pozicionavo šiuo klausimu. Man atrodo, kad visas ciklas padeda ne tik kurti įvairiapusę 10-tojo dešimtmečio kultūros refleksiją, bet ir dinamišką feministinio meno paveikslą Rytų Europoje ir Lietuvoje.

Paskutinis šio projekto akcentas – Barboros E. Salonen performatyvus šokis bei Lenkijos menininkų FOQL ir Edkos Jarząb eksperimentinių garso ir judesio performansų programa – buvo pristatoma legendiniame restorane „Kastytis“. Akivaizdu, kad tokia erdvė buvo pasirinkta neatsitiktinai, čia galime užčiuopti ir įvietinto meno apraiškų. Tad, kaip renginiui pasirinkote šią lokaciją? Kokiais kontekstais „Kastytis“ papildė naujus menininkių kūrinius?

Apie lokaciją finaliniam projekto renginiui galvojome ilgai, nes buvo svarbu pasirinkti unikalią vietą, kuri turėtų kelių laikotarpių, ne tik 10-tojo dešimtmečio, įspaudus. Buvusio restorano „Kastytis“ erdvė pasirodė ideali šiuo atžvilgiu. Restoranas, įkurtas septintajame dešimtmetyje, gyvavo ir 90-aisiais, tačiau jo interjeras praktiškai nepakito nuo sovietmečio laikų. Taigi mes turime laiko kapsulę, kelionės į praeitį motyvas būdingas ir projektui „Nepadorūs vakarai. Meduje“. Finaliniam vakarui gruodžio 18 dieną „Kastyčio“ erdvė suteikė papildomą prasmių sluoksnį, neleido atitrūkti nuo istorinio laikotarpio, kuris dažniausiai pateikiamas tik neigiamai. „Nepadoraus vakaro“ turiniu bandėme restorano erdves ne atgaivinti, o suteikti joms naujų reikšmių, jas suqueerinti.

Kaip šie nauji kūriniai, kuriuos menininkės iš Lietuvos ir Lenkijos pristatė finalinio renginio metu, mezga dialogą su 10-ojo dešimtmečio kūrėjų darbais?

Man atrodo, kad geriausiai į šį klausimą atsakytų pačios performansų kūrėjos. Įdomu tai, kad abiejų performansų menininkės sukūrė naujus specialiai šiai temai, šiam vakarui skirtus kūrinius. E. B. Salonen orientuojasi labiau į asmeninius naratyvus apie 10-tąjį dešimtmetį, ji vengia siauresnių kultūrinių citatų. Jau pačioje pradžioje, kai kalbėjome su menininke apie projektą ir jos performansą, ji pabrėžė, kad nenori referuoti į kažkokį konkretų meno kūrinį ar kūrėją. Tačiau man E. B. Salonen darbai labai primena kelių žymių kūrėjų bruožus – jei sudėtume Tracy Emin biografiškumą, Pina’os Bausch traumos tematiką ir Marianna’os Simnett erotiškumą. Biografiškumas dominavo 90-ųjų mene globaliu mastu, o trauma neatsiejama nuo naratyvo apie 10-tąjį dešimtmetį, todėl ir pasikvietėme E. B. Salonen. O menininkės FOQL ir Edka Jarząb iš Lenkijos savo performansą tiesiogiai sieja su menininkės Eglės Rakauskaitės kūryba ir gretina ją su Lenkijos konceptualistės Natalia’os LL kūriniais. Galima nuspėti, kad bananų tikrai buvo.

Pokalbį užbaigti noriu su klausimu, kokie 10-ojo dešimtmečio menininkų kūriniai jums, kaip kuratoriams, atrodo patys įdomiausi ir reikšmingiausi? Taip pat, ar yra šiuolaikinių feministinio meno tradicijas tęsiančių menininkių, kurių kūryba jus žavi?

Mane kaip kuratorę labiausiai domina videomenas – ne be priežasties į renginių ciklą buvo įtraukta šios kūrybinės srities programa. Jei kalbėsime apie post-socialistinį post-sovietinį bloką šalių, išskirčiau tai, kad 90-aisias linija tarp videomeno ir performanso stipriai trūkinėjo. Tą įrodo Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės ar Dainiaus Liškevičiaus kurti atitinkamai dokumentuoti performansai, kurie vėliau tapo videomeno archyvu. Prie jų kolekcijos pridėčiau Mare Trallos, Kai Kaljo, Boryanos Rossos darbus ir daugelį kitų Rytų Europos regiono autorių. Man įdomu, kas dėjosi Lietuvoje 90-aisiais ne tik mene, bet bendrai kultūroje, dėl to pasirinkome šį laikotarpį analizuoti ne parodos formatu, o pasitelkdami įvairius formatus. Mums svarbu konceptualiai pabrėžti tą trūkinėjančią skirtį tarp kūno, įvykio, subjekto ir jo reprezentacijos arba dokumentacijos. Kitaip tariant, mes interpretuojame praėjusius dešimtmečius, nes negalime ir net ir nereikia jų bandyti atkartoti. Todėl mane ir toliau žavi kūriniai, kurie reflektuoja reprezentacijos klausimus, ir tai vienas esminių feminizmo aspektų. Kaip šio projekto kuratorė ir feministė, galiu pasakyti, kad nenoriu lygybės tik „ant popieriaus“, siekiu, kad kvestionuojama būtų visa reprezentacijos sistema.

_

Nuotrauka viršuje: FOQL ir Edka Jarząb performanso „Melting Pop“ dokumentacija, „Nepadorus vakaras restorane „Kastytis“. Vytauto Paplausko nuotr.

Straipsnio autorė: Justė Vyšniauskaitė yra menotyrininkė, tekstų autorė, kino programų organizatorė.