Gera puoselėti sudėtingus santykius. Pokalbis su Kauno menininkų namų kuratoriais projekto „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ kontekste

Autorė Ieva Gražytė. Straipnis pirmą kartą buvo publikuotas Lietuvos šiuolaikinio meno žurnale internete Artnews.lt.

Pokalbis su Kauno menininkų namų kuratoriais: Agne Bagdžiūnaite, Edvinu Grinkevičiumi ir Asta Volunge apie racionalios laimės ir neišvengiamo liūdesio industrijas. Taip pat – kultūros įrankius, skirtus kurti saugias erdves ir institucijas, kuriose galėtume patirti ir kritiškai reflektuoti liūdesį.

Ieva Gražytė: Projektą „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ pristatote kaip šiuolaikinių kontekstų projektą, sudarytą iš parodų ir diskursyvių/performatyvių renginių bei edukacijų programos. Trumpiau tariant, ši beveik metus trukusi Kauno menininkų namų programa buvo sudaryta iš 18 įvairių formų renginių ir sunkiai suskaičiuojamo kiekio dalyvių. Kokie buvo asmeniniai ir kolektyviniai šio iš tiesų ilgo ir kompleksiško projekto motyvai?

Agnė Bagdžiūnaitė: Pirminė idėja buvo dirbti visiems kartu rengiant nuoseklią metų programą. Norą pasidalinti kompetencijomis ir sukurti tematinę programą, kuri apimtų visų mūsų kuruojamas Kauno menininkų namų sritis, jautėme jau kurį laiką. Nors iš pradžių pasidalinimas į parodų, edukacinę ir diskursyvią programas buvo aiškus, darbo eigoje ribos trynėsi, programos persipynė, viena dalis papildė kitą. Man taip pat buvo įdomus laimės industrijos temos vystymas ir jos kritika pasitelkiant parodų programos įrankius. Kadangi Laurent Berlant Žiauraus optimizmo (angl. Cruel optimism) kontekstu domėjausi jau kurį laiką, intrigavo galimybė sukurti alternatyvų scenarijų liūdesio industrijai, be kurios tokia laimė egzistuoti negali. Dar labiau tam tiko vieno iš griežtų karantinų metu atidžiai skaityta Saros Ahmed knyga „Laimės pažadas“.

I. G.: Šio projekto kuratorinė inspiracija ar visa metodologija yra įkvėpta Saros Ahmed knygos „Laimės pažadas“ (angl. The Promise of Happiness), kurioje esminis kritikos objektas yra Laimingos šeimos (angl. Happy family) archetipas. Šmaikščiai nuskambės, bet jūs, Agne, Edvinai, Asta, ir Kauno Menininkų namai apskritai, man ir, tikiu, kitiems Lietuvos kultūros lauko dalyviams esate laimingos šeimos pavyzdys jau daugelį metų. Kaip pavyksta puoselėti šį ryšį?

Asta Volungė: Kiekvieną kartą, išgirdus posakį „Mes esame daugiau nei kompanija, korporacija ar įstaiga – mes esame šeima“, reaguoju į jį kaip į ženklą, kad tokioje darbo aplinkoje nebūtinai yra geras emocinis klimatas. Tokia retorika skamba kaip prievolė jaustis patenkintam ir toleruoti viską. Neretai, būnant tokioje laimingoje „šeimoje“, pasidaro sunku kritikuoti vidinę sistemą. Mes, Kauno menininkų namų kuratoriai, visi ateiname iš skirtingų šeimų ir ne visiems šeimos įvaizdis asocijuojasi vienareikšmiškai su laime, todėl ir man pirma mūsų komandos asociacija nėra šeima. Bet jei reiktų naudoti šeimos alegoriją, mes būtumėme disfunkcinė pasirinkta šeima (angl. chosen family). Mus sieja daug bendrų veiklų ir kultūrinių iniciatyvų už Kauno menininkų namų ribų, visos jos ir sukūrė šį ryšį, kurį galima klaidingai supainioti su šeimos įvaizdžiu.

A. B.: Tikrai kartu praleidžiame daugiau laiko nei su savo „tikrosiomis“ šeimomis.

Edvinas Grinkevičius: Pritariu, mes nesame laiminga šeima, būtent todėl ir esame susidirbę bei veikiame kartu gana sklandžiai. Mūsų darbo santykiai persipina su kitomis mūsų socialinėmis veiklomis už Kauno menininkų namų ribų, visą šį įdirbį puoselėjame, tačiau nebūtinai lengvai. Kartu įsitraukę į įvairias asmeniškas, aktyvistines, saviorganizacines praktikas, atsiduriame ir įvairiose situacijose, kuriose kartu dirbame, draugaujame, pykstamės, todėl šis santykis labai dinamiškas, vienas kitą pamatome įvairiomis aplinkybėmis. Manau, kad būtų paprasčiau palaikyti koleginius, profesinius, neutralius santykius, bet yra gera puoselėti sudėtingą santykį, kuriame gali sau leisti būti visaip. Ypač kuratorinėje veikloje tai kuria erdvę, kurioje sprendimai nėra simuliuojami ir nuspręsti iš anksto. Kartais priimame mažiau apgalvotus, emocionalius, tačiau autentiškus sprendimus būtent dėl to, kaip saugiai jaučiamės darbo aplinkoje. Tai taip pat leidžia pasidalinti atsakomybe, nesijausti vienam ir nepasiduoti spaudimui, kad tariamai nuo tavo sprendimų priklauso viskas.

I. G.: Nuostabus pastebėjimas, kad emocinis ir institucinis saugumas leidžia priimti unikalius ir neapgalvotus kuratorinius sprendimus. Išsamiu ir vaizdingu kuratoriniu tekstu pradėjote programą:

„Niekas nesugeba paaiškinti, kas šiandien vyksta pasaulyje. Kankina kažkoks neaprėpiamumo jausmas, kai viskas atrodo taip neapčiuopama, beveik kaip sapne. Tuo pačiu rodos, kad jei taip sunku aprėpti šiuolaikinę būtį, tuomet galimybės ją keisti dar labiau išskysta ir pasiklysta tuštumoje, susidedančioje iš daugybės fragmentų, kurių visuma sukelia didžiulį liūdesį. Šiame sūkuryje, kuriame susipina efemeriškumas ir siurrealumas, kur suvokimas lieka nepasiekiamas, tvyro aitrus nesupratimo jausmas. Viskas atrodo nežemiška, beveik sapniška. Tačiau tarp šio siurrealistinio gobeleno išlieka nuolatinis klausimas – jei šiuolaikinės egzistencijos esmės suvokti taip ir nepavyksta, kokia viltis ją perkurti? Atrodo, tarsi pats pokyčių audinys ištirpsta tuštumoje, sudarytoje iš suskilusių fragmentų, kurių kiekvienas sustiprina gilų melancholijos jausmą.“. Kuris kaip ir paaiškina pavadinimą „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“. Žuvis, plaukianti pilvu į viršų, suponuoja mirtį, kurią būtų galima sieti su pasidavimu nekontroliuojamoms ir gal net antgamtinėms šiuolaikybės srovėms, o šuo?

A. V.: Šuo, nugriuvęs pilvu į viršų, dažniausiai būna apimtas aklo pasitikėjimo ir begalinio džiaugsmo, tuo tarpu žuvis, plaukianti pilvu į viršų, gyvybės ženklų neberodo, taigi, net tokia pati reakcija gali reikšti skirtingus dalykus. Pavadinimu norėjome pabrėžti erdvę, susikuriamą/susikuriančią verčiantis pilvu per savo ašį. Tarp šuns ir žuvies atsiranda erdvė išbūti, patirti jausmus ir juos kritiškai analizuoti. Jausmus, kurie neišvengiami patiriant laimę, tokius kaip liūdesys ar nerimas.

A. B.: Man svarbiausias pavadinimo dėmuo yra sapnas kaip būsena, o ne šuo ar žuvis kaip subjektas. Sapnas pasirinktas siekiant atspindėti tikrovę, kurioje esame ir bandome perkurti ar tiesiog ją priimti, su ja susitaikyti. O susitaikymas yra būtinas, kaip aktas prieš smurtą. Ne veltui parodų programą atidarė menininkė Zoe Williams ir jos liūdnojo mito apie Erotą interpretacijos. Iš esmės Zoe paroda buvo labai erotiška, kaip ir jos visa meninė išraiška labai jausminga, maištinga ir kartu efemeriška. Galima tikriausiai teigti, kad per visas programos parodas, kurios papildė viena kitą, tęsėsi erotinio, labai kūniško, dažnai košmariško sapno scenarijus. Viena iš parodos dalių – gal iš tiesų verta vadinti visas „Sapno pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ parodas vienos parodos dalimis – buvo iškelta į visai kitą erdvę, dar tuo metu veikusį barą „O kodėl ne?“. Ten buvo rodoma Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“, kurios esmė – mūsų visų paklusnumas medijoms ir mūsų kūno perkėlimas į virtualią tikrovę. Mes irgi, galima sakyti, perkėlėme parodos kūno dalį į mažai kam žinomą, užmaskuotą jau nebeegzistuojančio baro erdvę kaip juodąją skylę. Man, tiesą sakant, labai sunku prisiminti šios tiesiogine prasme tamsios parodos dalį. Ji kaip svetimkūnis, tapęs kūno dalimi.

I. G.: Būtent Ahmed knygoje, laiminga šeima, kaip visuomenės pagrindas, nagrinėjamas iš trijų kitų perspektyvos: piktų feminisčių, nelaimingų queersų ir melancholiškų migrantų. Pastarieji šiandieninėmis geopolitinėmis aplinkybėmis sulaukia daugiausia visuomenės dėmesio, projekte taip pat dirbo ne vienas užsienio menininkas.

A. B.: Beveik visi programos meninkai/ės nebuvo dirbantys ir/ar kuriantys Lietuvoje,  iš viso gal buvo, sakykime, trys vietos menininkai/ės, tačiau sudėtinga pasakyti, ar jie/jos save taip identifikuotų. Kaune gyvenančių ir kuriančių menininkų/ių nebuvo. Tačiau migrantas ir migracija šiandien yra politiškai angažuoti terminai, kurių nenoriu poetizuoti ir jautriai reaguoju į tai kontekste šiandien vykdomos politikos, kuri siekia atstumti konkrečias žmonių grupes. Turiu galvoje labai realias šiandienos smurtines priemones atstumti pabėgėlius, kertančius Lietuvos-Baltarusijos sieną. Mes mažai lietėme šią melancholiškų migrantų temą, ji šiandien ypatingai aktuali ir, mano manymu, turėtų būti labai rimtai plėtojama. Mes palietėme tik paviršių.

Jei sugrįžtume prie piktų feminisčių ir nelaimingų queersų pasaulio, čia atsiveria platūs horizontai. Privalau paminėti nuostabiąją lenkų menininkę Lilianą Zeic, kuri tarsi inkrustuoja Lenkijos feminisčių istorijas į savo intarsijos darbus, taip tęsdama iš tėvų išmoktą amatą. Kai pats amatas tampa būdu naratyvizuoti queer žmonių reprezentacijos problematiką, tuo pačiu metu susikoncentruojant į kūnų linijas, jų susijungimą ir persipynimą. Su Liliana prie parodos architektūros Kauno menininkų namuose taip pat dirbo Laura Kaminskaitė ir Matas Šatūnas, kurie nuostabiai aktualizavo Lilianos pasakojimą, įvesdami ir levandų atspalvį, ir skulptūrišką objektą išryškinantį menininkės naudojamą intarsijos techniką.

A. V.: Pirmame programos renginyje dalyvavo Sasha Wild – emigrantai, savo kūrybinėje praktikoje reflektuojantys vaikystę Lietuvoje – buvimą queer atgimimo laikotarpiu periferijoje. Tuo tarpu vienas priešpaskutinio ciklo autorių – Afrang Malekian – pasitelkia kičą ir pop kultūrą pokalbiui apie diasporos ir migruojančią kultūrą. Didesnės dalies ciklo menininkų kūryboje galima rasti migracijos temą – tai yra neišvengiama daugelio patirtis, būsena, nebūtinai ekonominė, taip pat kūrybinė ar emocinė. Tačiau pritariu Agnei, kad dabartiniame kontekste itin svarbu atskirti migraciją kaip temą ar emociją nuo priverstinio realaus veiksmo ir su juo susijusių pasekmių.  

I. G.: Laimė, kaip racionalaus pasirinkimo teorija buvo pradėta tyrinėti dar Frankfurto mokyklos filosofų, nelabai nuosekliai vysčiusių Laimingosios sąmonės (angl. The happy consciousness) teoriją, iš esmės teigusią, kad racionali laimė užkerta kelią pažangai, individualumui ir pasipriešinimui. Kolektyvinėje sąmonėje tokios laimės archetipas kurį laiką buvo siejamas su kitu Amerikietiškos svajonės archetipu. Šiandien įsigalėję kiti universalūs, jau seniai suprekinti laimės įvaizdžiai. Tuo tarpu liūdesio patyrimas iki šiol išliko kur kas unikalesnis. Šį neproduktyvų jausmą, kurio niekas nesirenka siekti ar katalizuoti, apibūdinate kaip potencialią ir galbūt jau veikiančią industriją. Dėl ko Jums labiausiai liūdna ir kokias pastebite liūdesio industrijos charakteristikas?

E. G.: Man liūdna, kad mes neturime vienodų galimybių liūdėti, kad liūdesys tampa privilegija, kurios negali sau leisti, nes neturi pinigų, laiko ar turi kitų įsipareigojimų. O bendra sistema nepadeda sudaryti vienodų sąlygų šioms sudėtingoms, bet reikšmingoms būsenoms. Dėl to ir reikia stengtis šias galimybes kurti kultūrinėse erdvėse.

A. V.: Priežasčių liūdėti turime tiek daug, kad priprantame, prarandame jautrumą, komfortą ir saugumo jausmą rasdami kasdienybėje. Negalėdami aprėpti ir pakeisti vykstančių karų ir katastrofų, tampame apolitiški, pasiduodame pagundai nardyti diskursyviose detalėse. Man liūdna, kad net ir kultūros lauke yra nemažai apolitiškumo, pozicijos neišsakymo, tyla pritariant tam, kas vyksta, status quo. Todėl norėčiau, kad Edvino paminėtose erdvėse nebijotume išbūti nežinioje ar nerime ir, duodami sau erdvės, rastume santykį su realybe su ja pasyviai nesusitaikydami.

A. B.: Aš lengviau galėčiau atsakyti į klausimą, dėl ko man šiais laikais linksma, mažiau reiktų vardinti. Ir liūdesio taip nesureikšminčiau. Bet geriausia išraiška to, kaip galima išgyventi liūdesį be normatyvių, rinkos siūlomų būdų,  man yra kūno siaubo (angl. body horror) ir humoro santykio išraiška. Diskursyvios programos metu žmonės žiūrėjo menininkės Mariannos Simnett filmus, kuriuose siaubo elementų yra daugybė. Atrodytų, kam gi tą siaubą, kurio aplinkui yra tiek daug, vaizduoti ir mene, bet jo santykis su humoru viską paverčia lengviau išgyvenamu. Tarp siaubo ir humoro yra nuostabus santykis, kuris nebūtinai visiems bus prieinamas, bet gal kažkam suvokti varnos žudomus vaikus tik kaip siaubą yra į naudą. Kad pasaka gali būti ne tik holivudiškai linksma.

Neatsitiktinai parodą (arba parodų programą) užbaigsime  su suomių menininku Kristoffer Ala-Ketola, kuris nors ir pasirenka kitas išraiškos priemones, bet kartu su drag ir camp estetikos elementais pasitelkdamas kūno siaubą, analizuoja, kaip išgyventi visą absurdą čia ir dabar. Humorą matau ir kaip vienintelį išėjimo būdą iš absoliutaus liūdesio, ir kaip galimybę pasipriešinti esamai normatyvaus liūdėjimo industrijai. Tai galime padaryti tik pabandę išsinerti iš kiauto, ką Kristoffer ir siūlo – nusimesti griaučius ir pabūti ištižusia mase.

I. G.: Dažnai mes liūdesio nevertinam, pati Sara Ahmed teigė: „Tai, kur randame laimę, mus moko, ką vertiname, o ne tik tai, kas yra vertinga“, bet man įdomiau, kokia iš tiesų yra liūdesio vertė, ypač kritiškam ir gausiam kultūros laukui. Kaip galime išmokti vertingai išliūdėti?

A. V.: Liūdesys dažnai nevertinamas, nes suvokiamas kaip neproduktyvus, trukdantis mums vykdyti savo socialines ir ekonomines funkcijas. Jis naudingas tik tiek, kiek gali akceleruoti liūdesio prekių ir paslaugų vartojimą. Tokių kaip joga, įvairios terapijos ar saviugdos knygos, kursai. Prekių, kurios dažniausiai skirtos nukreipti liūdesį, o ne jį išjausti, reflektuoti.

A. B.: Aš norėčiau įsiterpti, kad nėra nieko blogo nenorėti liūdėti. „𝑇𝑟𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎𝑚𝑎 𝑡𝑜, 𝑘𝑎𝑠 𝑛𝑒𝑏𝑢̄𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖 𝑦𝑟𝑎 𝑡𝑒𝑖𝑠𝑖𝑛𝑔𝑎 𝑎𝑟 𝑛𝑒𝑡𝑒𝑖𝑠𝑖𝑛𝑔𝑎, 𝑏𝑒𝑡 𝑡𝑜, 𝑘𝑎𝑠 𝑡𝑒𝑖𝑘𝑖𝑎 𝑑𝑧̌𝑖𝑎𝑢𝑔𝑠𝑚𝑎̨, 𝑑𝑖𝑑𝑖𝑛𝑎 𝑚𝑢̄𝑠𝑢̨ 𝑔𝑎𝑙𝑖𝑎̨ 𝑣𝑒𝑖𝑘𝑡𝑖, 𝑜 𝑣𝑒𝑛𝑔𝑖𝑎𝑚𝑎 𝑡𝑜, 𝑘𝑎𝑠 𝑡𝑒𝑖𝑘𝑖𝑎 𝑙𝑖𝑢̄𝑑𝑒𝑠𝑖̨. 𝐵𝑢̄𝑡𝑒𝑛𝑡 𝑡𝑜𝑘𝑖𝑒 𝑠𝑢𝑠𝑖𝑑𝑢̄𝑟𝑖𝑚𝑎𝑖 𝑙𝑒𝑚𝑖𝑎 𝑚𝑢̄𝑠𝑢̨ 𝑠𝑎𝑛𝑡𝑦𝑘𝑖𝑢𝑠 𝑠𝑢 𝑜𝑏𝑗𝑒𝑘𝑡𝑎𝑖𝑠 𝑖𝑟 𝑡𝑎𝑖, 𝑘𝑎𝑖𝑝 𝑗𝑢𝑜𝑠 𝑣𝑒𝑟𝑡𝑖𝑛𝑎𝑚𝑒.“ Mes vaikomės tos laimės kaip pačios/tys mokame ar esame mokinami/os, laikina ji ar ne. Vėl pacituosiu čia Jason Read: Šią citatą išsitraukiau, kai reikėjo rašyti apie meninio dueto Liudmilos parodos dalį, kurioje šmaikščiai pasitelkiamas tikėjimas sėkme, Fortūnos deive. Tas tikėjimas, parodoje įstrigdintas sovietinės lempos gaubte ar 10-tojo dešimtmečio lošimo aparate, parodo tam tikrą prisirišimą prie normatyvaus liūdesio, taip ir nepasiekus amerikietiškos svajonės. Taigi kartais gal net neverta liūdėti?

I. G.: Taip pat negatyvumas skatina internetinių naujienų vartojimą. Teigiamų ir neigiamų antraščių santykis pasauliniame naujienų sraute yra dramatiškas, todėl kai kurie transliuotojai riboja neigiamų naujienų kiekį medijoje, siekdami apsaugoti vartotojų emocinę sveikatą.

A. V.: Edukacinės programos pradžia kilo iš poreikio įsiklausyti į jaunosios kartos emocinį pasaulį. Kartos, kuri užaugo su internetu ir nuolatiniu globaliu negatyvių naujienų srautu. Pirmąjį projekto renginį ko-kuravo grupė jaunuolių.  Karta, dažnai socialinėse medijose pristatoma kaip nemokantys dirbti „snowflakes“, svajojantys apie nerealistiškus ateities scenarijus, kur kas labiau nei mano bendraamžiai įsitraukę į pasaulio politikos aktualijas ar globalias problemas. Būtent diskusijose su jais išryškėjo temos, vėliau vystytos dalyvavusių menininkų: klimato nerimas (angl. climate anxiety) emocinė savisauga, santykis su hierarchijomis, ir, deja, nesikeičiančiai skaudžios buvimo queer patirtys. 

A. B.: Dėl to atsirado gražus bendradarbiavimas su SODAS2123 – Edvino dėka. Mums labai tiko rezidencijų programa švenčių tema. Atsirado puiki proga supinti ir išplėsti edukacinę projekto programą, kurioje buvo švenčiamas Vardo vakarėlis su menininkais/ėmis Ollie Hermanson, performatyviai viešoje miesto erdvėje pristatoma klimato kaitos problematika su menininke Kirsty Kross ir pan. 

E. G.: Taip, kadangi aš su Monika Kalinauskaite ir Aušra Vismantaite kuruoju švenčių rezidencijų programą kultūros komplekse SODAS2123, pasirodė prasminga rezidentų praktikas ir veiklas pristatyti Kaune. Ši bendradarbystė praturtino programą, juolab kad daugelio rezidencijoje dalyvavusių menininkų praktikos yra socialiai ir politiškai angažuotos. Štai vieno renginio metu nebinarinės lyties žmogus iš Jonavos, pirmą kartą apsilankę Kauno menininkų namuose, išsipasakojo, kad  buvimas tokioje saugioje erdvėje reiškė labai daug. Saugesnių erdvių kūrimas įvairioms pažeidžiamoms grupėms, pasitelkiant kultūrą, man yra labai svarbi kuruojamų programų dalis. 

A. V.: Ir edukacinės programos rėmai platūs. Įvairūs renginių formatai persipina tarpusavyje.  Šios projekto dalies renginiai varijavo nuo dalyvaujamojo performanso miesto aikštėje su Kirsty Kross iki 2,5 valandų klausymo užsiėmimo su Daina Pupkevičiūte. Norėjosi, kad programos dalys viena kitą papildytų ne tik forma, bet ir turiniu, suteiktų vis kitą prieigą.

I. G.: Pokalbį noriu užbaigti naiviu klausimu – ar liūdesys neprieštarauja pirminei meno funkcijai – grožiui?

E. G.: Įžanginiame šio projekto renginyje – Saros Ahmed knygos „Laimės pažadas“ skaitymuose, kuriuose dalinomės mums ir programai aktualiomis knygos ištraukomis, prisiminiau 1952 metais autorės Marijane Agnes Meaker pseudonimu „Vin Packer“ išleistą vieną pirmųjų lesbietiškų bestselerių „Spring Fire“. Romano autorei buvo iškelta leidėjų sąlyga, kad knygą publikuos tik tuo atveju, jei romane pasakojama moterų meilės istorija neturės laimingos pabaigos. Rodos, ilgą laiką šis naratyvas buvo kruopščiai puoselėjamas, ilgainiui buvome išmokyti, kad mes ir mūsų queer patirtys egzistuoti gali, tačiau tik kaip neišsipildančios ir nekeliančios grėsmės normatyviai visuomenei. Toks neišsipildymas dažnai ir toliau patogiai vaizduojamas visur, ne tik Holivudo filmuose ar literatūroje, bet ir platesniuose socialiniuose ar politiniuose kontekstuose.

Taigi, kai performatyvios/diskursyvios programos kontekste mąsčiau, ką daryti su šiuo besikartojančiu nelaimingos pabaigos pasakojimu, visą programą pradėjau matyti it šiuolaikinių raudų procesiją. Tačiau šios raudos skirtos ne prisitaikyti ar pasiduoti, o būti stipriems savo pažeidžiamume. Šios raudos ne atkartoja nelaimingos pabaigos leitmotyvą, o jam pasipriešina ir jį perima. Esame stiprūs savo neišsipildyme ir nesirenkame normatyvaus kelio. Šios idėjos atsispindėjo tiek Sasha Wilde, tiek Johhan Rosenberg, Gregor Kulla ir Pauliaus Janušonio performansuose ar Paul B. Preciado filme „Orlando“, kurio premjera Lietuvoje įvyko būtent mūsų programos kontekste. Programos menininkės ir menininkai per skirtingą estetinę kalbą ir raišką savo performatyviose praktikose atliepė asmeninės etnografijos, kuomet asmeninės patirtys pasitelkiamos sociokultūrinių reiškinių analizei ir interpretacijai, metodus ir kūrė jautrius, emociškai įtraukius pasakojimus, pasiūliusius alternatyvų žvilgsnį į sudėtingus kasdienybės, seksualumo, kūniškumo ir prieštarų kupinus pasaulėvaizdžius.

Laimė savaime suprantama kaip kažkas, kuo privalome dalintis ir džiaugtis kartu, bet man atrodo svarbu šiuos dėmenis sąmoningai bandyti pakeisti vietomis. Būtent liūdesys suteikia galimybę patirti ir suvokti džiaugsmą, o programoje emocijas, kurios labai individualios, kaip gedėjimas ar liūdėjimas, buvo galima patirti kolektyviai. Galbūt taip ta alternatyvi „laiminga pabaiga“ ir įvyksta, dėl kolektyvinio pasipriešinimo laimingos pabaigos draudimui.

A. V.: Gyvename laikais, kai tradiciniai liūdesio ar krizinių situacijų socialiniai algoritmai laikomi atgyvenusiais arba yra visiškai pamiršti. Tokie kaip raudos, eglišakiais nubarstytas takas, vedantis į velionio namus, ar ritualai, suteikiantys formą neigiamoms emocijoms išreikšti. Jų vietą užima jau minėta liūdesio industrija – komerciniai savęs tobulinimo produktai, orientuoti į individualų feel good/better, ignoruojant faktą, kad gyvename apsupti tragedijų, kurių didžioji dalis nėra natūralios. Menas, kultūra gali sukurti jei ne struktūras, tai bent jau įrankius šioms situacijoms permąstyti, neignoruojant struktūrinių ištakų ir nejaučiant spaudimo jausti pagerėjimo (angl. get better).

A. B.: Jei reflektuojame šiuolaikinį kontekstą, liūdesio išvengti įmanoma tik infantiliai jį neigiant. Bet kuriuo atveju liūdesys manifestuojamas net jo neigime. Tiek mano kuruojamoje parodų programoje, tiek bendroje programoje apskritai siekis buvo kviesti menininkus/es priešintis normatyviai laimei ir normatyviam laimės suvokimui. Parodų programa tai tikrai atliepė, pavyzdžiui, Ievos Rižės kūriniuose, kuriuose nagai kaip kabliai tampa pagrindiniu personažu,  kai nagais kabinamasi į gyvenimą ir laimę teikiančius objektus. Ši metafora artima žmogiškai kasdienybei, ant nagų juk ilgai nepakybosi. Tame absurdiškame kybojime lieki keistas, nesuprastas tarpinis variantas – so let’s hang.