IXOJI: Apie ateities šešėlius, įsiurbiamus klausytojus ir tiesmuką garsą

Nostalgija laikui, kurio nepatirsime – taip aiškinamas terminas „hauntologija“, pirmąsyk aprašytas Jacques’o Derridos, o plačiau aptartas Marko Fisherio, mąstytojo, savo kelią pradėjusio kaip muzikos apžvalgininkas. Būtent taip – hauntologiškai – skamba 2024 m. išleistas dueto IXOJI albumas „Traxedia“.

Smuikininkė, styginių orkestro „Kremerata Baltica“ narė Rakelė Chijenaitė iš klasikos pasaulio nužengė į elektroninės muzikos kūrėjo Pijaus Džiugo Meižio studiją – ir jiedu rado bendrą elektroakustinę kalbą. Kaip prieš dešimtmetį nutrūkę Fisherio tekstai, taip ir „Traxedia“ skamba vis aktualiau. 

Su duetu kalbamės artėjant jų debiutiniam koncertui Kaune. Šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE kvietimu IXOJI gegužės 13 d. koncertuos KTU III rūmuose, prieš šimtą metų statytuose kaip katalikiškos studentų organizacijos – ateitininkų – rūmuose. Rakelei su Pijumi, ir man tai bus pirmasis apsilankymas šiame pastate.  

Pradėkime nuo formalumų. Kaip judu susipažinote ir tapote kūrybiniu duetu?

R.: Viskas prasidėjo nuo to, kad klausiausi solinės Pijaus muzikos ir supratau, kad jaučiu jo muzikinę kalbą ir išraišką. Tuo metu tiesiog grojau smuiku, pati nekūriau, nebuvau susidūrusi su muzikos technologijomis ir net nesupratau, ką galėtume kartu nuveikti. Bet parašiau jam: „Gal pabandom kažką?“ Susitikom, ir iškart įvyko vadinamasis susijungimas, kurį sunku suprojektuoti. 

Rakele, sakai „tiesiog grojau smuiku“. Pijau, ar tau klasikinė muzika, jos atlikimas atrodo „tiesiog“? 

P.: Ne, man truputį kitaip (juokiasi). Esu pratęs dirbti su daugeliu instrumentų, bet neretai jie būna virtualūs. Ilgametė Rakelės patirtis ir įgūdžiai, o ir paties smuiko galimybės viską pavertė į malonų iššūkį. Iš pradžių mane tai net kiek gąsdino. Kai esi arti smuiko, jo skleidžiamas garsas itin galingas – ne iš karto supratau, kaip su juo elgtis. Bet ilgainiui…

R.: Pradėjau groti tyliau (juokiasi), subtiliau, ne taip solistiškai.

P.: Taip, ir pamažu atradome bendrą kalbą. 

R.: Pradėjau geriau suvokti, ką galima nuveikti su smuiku. Daug metų grojau solo ir turėjau aiškų įsivaizdavimą, kas yra geras ir gražus smuiko skambesys, akcentą dėjau į tai, o ne į įdomių garsų paiešką. 

Reikėjo išmokti groti ne iš natų?

R.: Grojimo ne iš natų gal jau ir būta, o šiuo atveju labiau reikėjo surasti, ką groti – linijas ar garsus, kurie geriausiai atlieptų kažkokius vidinius išgyvenimus, perteiktų juos muzikine kalba. Toks buvo pirmojo albumo tikslas.

Prisipažinsiu, ne iš karto „nuskaičiau“ jūsų dueto pavadinimą. Maniau, kažkoks magiškai skambantis man nežinomos kalbos žodis, ir tik vėliau įžvelgiau nuorodą į skaičių 9. „Devintoji“ – ar tai simfonija, savotiškas pikas? Ar yra čia daugiau mitologijos? 

P.: Taip, čia galima prisiminti ir devintosios simfonijos prakeiksmą, ir devintosios bangos baimę. Kultūrinių sluoksnių daug, bet viskas prasidėjo ne nuo jų.

R.: Viskas prasidėjo nuo muzikinio intervalo. Devyni – tai, kas eina po oktavos. Šis intervalas tiesiog pradėjo dominuoti daugelyje mūsų kūrinių, tad magijos čia galbūt mažiausiai (šypsosi). Albume yra kūrinys „Nona“ – tai ir yra tas devynetas, nuo kurio viskas atsispyrė.

P.: Iš to atsirado pavadinimas IXOJI. Mums patinka, kad jis skamba gal kiek japoniškai, o gal tiesiog kaip banguojantis, ne visiems iškart suprantamas žodis. Tai, kad žmonės ne visada jį nuskaito – nieko baisaus. Pavadinimas gali skambėti visaip, tame taip pat yra savo žavesio.

Albumo kūrinio „Air of Unease“ pavadinimas man bene geriausiai nusako jo atmosferą. Rodosi, jūsų muzika ateina iš jaudulio dėl to, kas vyksta, ar kaip tik nevyksta. Kokios judviejų būsenos sudėtos į „Traxedia“?  

P.: Kai išgirstu tokią reakciją iš šono, ir pats pamatau globalesnį vaizdą – tuos neaiškius laikus, kuriais gyvename. Bet mūsų albumas nebuvo sąmoningas bandymas „ištransliuoti“ konkretų jausmą, bet tos jausenos vis tiek atėjo savaime.

R.: Taip, nepamenu to laiko kaip man asmeniškai itin sudėtingo. Bet, matyt, tai tie jausmai, kuriuos sunkiausia išlaikyti savyje ir labiausiai norisi paleisti. Jie tiesiog bando prasiveržti iš pasąmonės gelmių. Ir jie, žinoma, susiję su tuo, kas vyksta išorėje – juk esame to dalis.

P.: Tuo metu daug klausiausi Marko Fisherio paskaitų ir pajutau, kad jo idėjos apie ateities šešėlius labai tinka IXOJI kontekstui. Tai jausmas, kai lyg ir viskas gerai, bet nebeturi ko laukti, nebežinai, kas bus rytoj. Tas nestabilumas sukuria savotišką atstumą nuo šiandienos.

Prie šios nuotaikos prisidėjo ir vinilinės plokštelės viršeliui pasirinktas Rūtės Merk paveikslas. Kai nusiuntėme jai savo muziką, ji pasakė: „O Dieve, aš visiškai tai jaučiu, mano kūryba irgi apie tai“. Viskas susijungė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Šiandien tas albumas tikriausiai būtų jau kitoks, nes ir pasaulis pajudėjo... deja, nebūtinai į šviesiąją pusę. Tad „Traxedia“ liko užfiksuotos mūsų abiejų asmeninės istorijos ir to konkretaus laiko bendras vardiklis.

O kodėl „Traxedia“? Ar norėjote turėti klasikinį dramaturginį iešmą, ant kurio suvėrėte kūrinius?

P.: Tiesą sakant, į klasikinę tragedijos formą mes nelabai orientavomės. Man šis pavadinimas labiau ambivalentiškas: „trax“ nurodo į tracks (kūrinių kolekciją). Tuo pačiu jis turi tokio we’re doomed prieskonio. Tai vėlgi atliepia Fisherio temas. Kaip ir mūsų norą nieko „neužmuilinti“, nesislėpti po tirštais reverbais ar abstrakcijomis, o tiesiog konfrontuoti su garsu. Norėjosi akistatos su dalykais, kurių šiuolaikinėje išraiškoje dažnai vengiama.

R.: Nors ruošiantis koncertui tas tragedijos vardas padėjo susidėlioti tam tikrus rėmus. Albume smuikas skamba labai grynai. Net dabar pasiklausiusi pagalvoju: wow, jis toks neužuostas, neapdorotas, eina labai tiesiai. Tokia tiesmuka išraiška šiuolaikinėje muzikoje pasitaiko retai, dažniausiai smuiko garsą bandoma kažkaip papildomai „suformuoti“.

P.: Tas tiesmukiškumas ir buvimas čia ir dabar mums buvo esminis dalykas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko tai išlaikyti ir nieko nepaslėpti. Smuiko garsas albume skamba ne kažkur katedros gale, o tiesiog tavo galvoje, visi tie šiurenimai tampa grynai mentaliniais procesais. 

R.: Taip, tragedijos specialiai nekonstravome. Procesas vyko savaime, kol galiausiai pažiūrėjome į rezultatą ir supratome: „na va, įvyko savotiška tragedija“.

Nesate tas duetas, kuris kiekvieną savaitgalį groja klubuose, leidžiasi į turus ir taip toliau. Spėčiau, kad kiekvienas pasirodymas reikalauja nusiteikimo ir apmąstymo. Kiek jums svarbūs muziką pratęsiantys elementai – scenografija, šviesa, pati erdvė? Galbūt tai visai nėra pratęsimas, o tiesiog muzikos dalis? 

P.: Tai ir svarbu, ir nesvarbu vienu metu. Eksperimentuojame, kiekvienas koncertas mums yra proga pažiūrėti, kaip per erdvę ar vizualius sprendimus galime paveikti patį klausymosi momentą, tą „signalo“ priėmimą. Siekiame sukurti ne šiaip gražų vaizdą, o tam tikrą būseną. Norisi įtraukti, gal net įsiurbti klausytoją į tą mūsų pasaulį, kad jis ten praeitų per savo asmeninį „tripą“. Po pasirodymo tenka išgirsti: „wow, per jūsų koncertą nukeliavau į savo močiutės sodą“.

R.: Tikrai nėra taip, kad mums būtinai reikia tamsos ar dūmų. Dažniausiai tiesiog bandome be įtarinėjimų pajusti erdvę, kurios dalimi tampa ir pati publika – jų klausymas arba neklausymas. Man asmeniškai garsas net svarbiau už vizualiką. Turiu gerai girdėti kiekvieną detalę, kad pati galėčiau tame garse ištirpti. Bet, žinoma, tinkama šviesa padeda, jei ji subtili, „neapnuogina“ tavęs scenoje per daug.

P.: Mūsų pirmasis koncertas Kirtimų kultūros centre man lig šiol yra pavyzdinis. Jame pavyko sukurti tą tirštą atmosferą, savotišką minkštumą, miglotumą. Tai buvo ne tik garsas, bet ir kvapas, ir pati erdvės pajauta. Pamenu tą neįtikėtiną publikos susikaupimą: viskas vyko taip koncentruotai, kad žmonės tiesiog paliko barą, susirinko ir buvo „čia ir dabar“.

R.: Gal tų dūmų ten buvo ir per daug (juokiasi). Koncerto gale jie tiesiog nusėdo ant smuiko – grifas tapo visiškai šlapias, pirštai slydo, nebegalėjau groti! 

Rakele, pokalbio pradžioje sakei „pirmasis albumas“. Tai suponuoja, kad bus ir antrasis. Kokia jūsų vizija? Kūrybiniai projektai, duetai, grupės turi aiškias pradžias, bet juk pabaigos nesuplanuosi. 

R.: Manau, kad antrasis albumas tikrai bus. Nors specialiai tam nedirbame, nauji kūriniai atsiranda natūraliai – tiesiog jaučiame, kad kažkuriuo metu jie patys „suguls“ į naują visumą. Abu turime ir savo solines kryptis, kurių neapleidžiame.

P.: Tiesą sakant, kai Rakelė pasiūlė kurti kartu, man buvo labai svarbu, kad ji atrastų jėgų ir pasitikėjimo muzikuoti pati viena.

R.: Ir Pijus mane to tikrai išmokė! 

P.: Gera dirbti kartu, bet tuo pačiu esu individualistas, man reikia laiko savo asmeniniame pasaulyje. Tik taip vėliau gimstantys bendri projektai gali būti tirštesni, turtingesni. Kai padirbi su kitu žmogumi, į savo solo kūrybą grįžti su naujomis perspektyvomis. Ir atvirkščiai.

R.: Tai banguojantis procesas. Galbūt šiuo metu mes konkrečiai albumo ir neruošiame, bet jis, matyt, ruošiasi pats. Bręsta.

Ar bendradarbiaujant tenka kažką savito paaukoti dėl bendro rezultato? 

R.: Dirbant dviese neišvengiamai tenka ego šiek tiek sumažinti. Jei laikysiesi tik to, kas tau vienam atrodo teisinga, vargu ar pavyks pajudėti toli. Man atrodo, kad bendroje kūryboje kartais reikia daugiau klausytis nei kalbėti.

P.: O man atrodo, kad savęs atsisakyti visai nereikia. Kaip tik – svarbu atsinešti save į projektą, bet tada tiesiog tikrinti: ar ta tavo dalis veikia bendrą rezultatą, ar prisideda prie jo? Tai supranti tik pabandęs, praktiškai ištestavęs savo idėją.

R.: Labai svarbu pasitikėti pirminiais impulsais: va, veikia, yra! Nereikia pergalvoti ar bandyti kažko sukonstruoti per jėgą. Kai žmonėms tiesiog gera būti toje muzikoje, jie organiškai įsilieja į procesą ir tada niekam nereikia vieniems kitų laužyti. Viskas susiklosto savaime.

Manau, Kaune į jūsų koncertą ateis žmonių, kurie apie IXOJI nebus nieko girdėję. Ir tikrai nebus skaitę šio interviu. Visgi kaip jiems palinkėtumėte nusiteikti? 

P.: Smalsumas yra puikus palydovas.

R.: Jis tikrai nepamaišo. Aš ir pati galvoju, kad einant į koncertą su nuostata viską iškart įvertinti – suprasti, patinka tau tai ar ne – patirtis labai susiaurėja. Geriausia turbūt tiesiog leisti viskam pereiti per tave, o analizę ir vardijimus palikti vėlesniam laikui. Kai kurie menininkai bando paaiškinimus pateikti dar prieš žiūrovui pamatant kūrinį. Mes norime, kad analizė šiek tiek atsitrauktų ir pirmiausia įvyktų pati patirtis, kuri kažką atneša. O tada jau galėsite kam nors papasakoti ar įvertinti, jei labai norėsis. 

Interviu buvo publikuotas Lietuvos Muzikos Informacijos Centro portale.

Šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE koncerte gegužės 13 d. pasirodys elektroakustinės muzikos duetas IXOJI ir olandų multiinstrumentininkas Son of Chi (Hanyo van Oosterom) su trimitininku Arthur Flink. Renginys vyks gegužės 13 dieną Kauno technologijos universiteto III rūmų mažojoje salėje (Laisvės al.13, Kaunas). Prieš koncertą – iniciatyvos „Ekskursas“ gidų pasakojimai. Bilietus įsigyti galite čia.