Kūryba ir upės Kaune buria bendruomenes: bendra veikla labai įtraukia

Kaune susitinkančios didžiosios Lietuvos upės Neris ir Nemunas norom nenorom apjungia miestą ir jo gyventojus į upių bendruomenę. Šį rudenį įgyvendintas projektas „Upių bendruomenės stiprinimas“, kurio tikslas – stiprinti bendruomeninę veiklą Kaune per upių kaimynystės ir bendruomeniškas socialines, kultūrines, švietėjiškas veiklas, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai. 

Projekto dalyviai lankėsi kaimyninių savivaldybių bendruomenėse prie upės, taip pat ir Kaune, visos veiklos buvo kūrybinės.

Dalis vykusių kūrybinių dirbtuvių darbų gruodžio pradžioje pristatyti parodoje „Upių eskizai“, kūryboje panaudotos įvairios technikos – akvarelė, skiautiniai, guašas, pastelė. Bendra kūryba leido apsijungti atskirų upių krantų autentiškoms bendruomenėms, asmenybėms ar jų grupėms vienoje temoje – bendruomeniškumo, bendruomenių tapatybės ar ryšių kūrimo. Į kūrybines veiklas buvo pakviesti ir Kaune gyvenantys užsieniečiai.

Kauniečių bendraminčių iniciatyva „Švęskime upę!“ kalbasi su Kauno menininkų namų kultūros projektų vadove Aiste Paukšte, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos integracijos veiklos vadove Gintare Kazakevičiene bei dviem iš šios parodos kuratorių – dailininke, edukatore Karolina Aleškevičiūte ir bendruomenės kūrybininke Vitalija Kuršiene. Akvarelės dirbtuvės su Karolina vietos bendruomenei vyko Kauno menininkų namuose, jose dalyvavo ir Venesuelos lietuviai. Vitalija su Vilijampolės bendruomenės centro „Veršva“ Amatų klubo narėmis Lietuvos Raudonajame Kryžiuje Kaune vedė skiautinių dirbtuves, kuriose dalyvavo ir afganistanietės moterys su savo vaikais.

– Kas jums yra bendruomeniškumas, kūrybiškumas, bendra kūryba?

Vitalija: Bendruomeniškumas? Gal tai poreikis tiesiog dalintis... savo rūpesčiais, idėjomis, gebėjimais, nuotaika... Dauguma žmonių priklauso vienoms ar kitoms bendruomenėms. Mano bendruomenes jungia vanduo. Esu jūrų skautė, buriuotoja ir upių bendruomenės ištikima gerbėja.

Kūrybiškumą, manau, lemia asmeninės žmogaus savybės. Nebūtinai jos įgimtos. Kūryba padeda žmogui tapti lankstesniu ir linksmesniu.

Karolina: Bendruomeniškumas man – tai kiekvieno įsitraukimas į veiklas, ir būtent tas įsitraukimas ir dalyvavimas sukuria bendruomenę. O kūrybiškumo yra visur, tik ne visada mes jį naudojame. Kūrybiškumą galima lavinti kasdien. Mažais žingsneliais.

Bendra kūryba labai įtraukia. Plenerų metu, dirbtuvių kas nors atsiveda mūzą, tuomet ją pagauna ir kiti. O bendra kūryba gali suteikti kūrybiškiausius rezultatus, ko vienas nesugalvotum. Parodoje norėjau perteikti minčių ir eskizų gausą ir kaip lengvai jie gali ateiti.

– Ne vienerius metus, Vitalija, kviečiate bendruomenės moteris kurti, rankdarbiauti, esate subūrusi ir Amatų klubą. Kas jus skatina tai organizuoti? Kokias technikas, medžiagas, priemones dažniau naudojate, galbūt kažkas labiau traukia?

Vitalija: Amatų klubą sukurti paskatino Vilijampolės bendruomenės moterys. Kurdamos savo darbus išbandėme daug technikų. Daugiausia tai – tekstilės gaminiai, bet ne tik. Stengiamės atrasti vis naujų formų ir išbandyti vis naujas priemones. Tiesiog mums taip įdomiau.

Dalyvaujame pleneruose, mugėse, parodose bei įvairiuose projektuose. Savo darbus dažniausiai dovanojame, arba dėvime pačios, puošiame jais namus bei viešąsias erdves. Žiemą mėgstame velti iš vilnos, vasarą gaminti papuošalus.

Skiautiniais susidomėjome visai neseniai. Patiko jie, nes yra visai pigios priemonės ir beveik neribotos galimybės kūrybai. Naudojame ne tik audinius, jų atraižas, bet ir kitas priemones – įvairius dažus, klijus, siūlus, sagas, popierių, karoliukus, net kosmetiką ir laką.

– Ką tau pačiai, Karolina, reiškia kviesti ir drąsinti įprastai nepiešiančius ar piešimo įgūdžių neturinčius kurti? Dirbtuvėse pateiki kuo įvairiausias technikas. Kokios tau yra priimtiniausios, galbūt mieliausios?

Karolina: Kviesti nemokančius ar nebandžiusius piešti yra iššūkis, bet labai malonus. Ypač, kai pamatau entuziazmą akyse, o rezultatai nustebina net mane. Svarbiausia – padėti žmonėms išdrįsti ir atsipalaiduoti, svarbu procesas, ne pats rezultatas.

Noriu parodyti, kad galima naudoti įvairiausias technikas ir visos jos geros. Pati naudoju įvairias, priklausomai nuo efekto, kurį noriu išgauti, neturiu pačios mėgstamiausios. Nors mane žavi šlapios akvarelės liejimo efektas, tai nėra mano mėgstamiausia technika.

– Kviečiu trumpai apžvelgti neseniai pristatytą parodą. Kaip manote, ar yra reikalinga tokia paroda, kurioje ne profesionalių ir dažnai net ne meno mėgėjų darbai? Apie ką yra ši paroda – „Upių eskizai“?

Karolina: Manau reikia daugiau meno mėgėjų parodų. Kaip visada – ją žiūrint reikia žinoti kontekstą. Tokios parodos reikia patiems dalyviams. Tai jau visai kas kita nei kūryba sau, parodoje visai kitaip apžiūrime ir vertiname darbus. Akvareliniai dažai teka ten, kur teka vanduo lape. Kaip ir upės tekėdamos piešia liniją. Pats liejimo procesas yra tarsi upės tėkmė, niekada nebus to paties vandens. Tie upių raštai ir nugulė parodoje.

Vitalija: Šis upių projektas ir neseniai atidaryta paroda šiek tiek sujaukė man mintis ir jausmus. Ypač, įsigilinus, sujaudino integracijos problema. Per bendrą kūrybą dalinomės šiluma, šypsenomis, mintimis, mums kepė pyragus, šoko, mus apkabindavo... Ir tie žodžiai: „Dabar mes visur su jumis eisime, kai tik pakviesite“. Pasirodo, tokia bendruomeninė kūryba labai sujungia ir vienija. Kūryba – nerealus dalykas, puiki priemonė svajoti, atsipalaiduoti, atrasti ir suprasti save bei kitus.

– Jūs, Gintare, esate Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos integracijos veiklos vadovė. Dirbate Kaune ir gerai išmanote čia gyvenančių kitų šalių piliečių integracijos procesus, miesto gyventojams rečiau matomus jų kasdienos rūpesčius ir džiaugsmus. Jūsų iniciatyvos dėka turėjome galimybę praplėsti miesto bendruomenės pažinimą, vietos bendruomenės – susitikti ir artimiau pažinti Kaune gyvenančius užsieniečius, megzti naujus ryšius.

Gintarė: Apie bendruomeniškumą ne kartą esu sakiusi, kad tai pirmiausia yra jausmas. Jausmas būti ir kurti kartu. Bendradarbiauti, pažinti, priimti ir jaustis priimtu, inicijuoti pozityvius pokyčius, sekti paskui poreikius ir, žinoma, svajoti kartu. O kūryba man yra veiksmas, energija, įvairių idėjų, asmenybių bei skirtybių jungtys.

– Kokios šiuo metu yra užsieniečių, gyvenančių Kaune, aktualijos?

Gintarė: Kalbant apie bendruomenišką miestą, aktualiausia šiuo metu bendradarbiavimo stoka, siekiant įtraukti įvairius užsieniečius į miesto bendruomenės gyvenimą, tiek naujai atvykusius, tiek jau gyvenančius kelerius ar net keliasdešimt metų bei tuos, kurie laukia sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo. Trūksta gilesnio vienas kito pažinimo, aktualių klausimų sprendimo kartu, bendros bendruomenės vizijos kūrimo. Svarbu žinoti, kas ir kuo gyvena ir ką mes galime nuveikti visi kartu.

– Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo jau kelis metus Kaune gyvenančios Afganistano moterys ir jų vaikai, čia mokyklose besimokantys jų paaugliai. Taip pat – iš Venesuelos persikėlę lietuvių palikuonys ir jų artimieji, kas mums daugeliui buvo nauja – kad Kaune gyvena apie 150 tokių asmenų. Kokios dar grupės asmenų, kitų šalių piliečių, yra įsikūrę Kaune? Ar mes galėtume, ir kokiu būdu, prisidėti prie jūsų veiklos – užsieniečių palankesnės integracijos Kaune?

Gintarė: Mūsų kaimynystėje gyvena žmonių, atvykusių dėl įvairių priežasčių į Lietuvą, šiuo atveju į Kauną – tai gali būti ir studijos, darbas ar šeima, bet taip pat humanitarinės krizės ar kilęs pavojus gyvybei ir saugumui kilmės valstybėse. Be jau minėtų šalių galime sutikti žmonių iš Baltarusijos, Tadžikijos, Sirijos, Rusijos, Turkijos, Indijos ir kt.
Prisidėti tikrai gali visi ir kartu kiekvienas atskirai, pavyzdžiui, savanoryste, bendradarbiavimo, partnerysčių skatinimu, veiklų inicijavimu, aktualių klausimų kėlimu, o svarbiausia – priimančios, atviros ir kūrybingos miesto bendruomenės kūrimu ir puoselėjimu.

– Jūs, Aiste, esate Kauno menininkų namų kultūros projektų vadovė. Kas jums yra bendruomeniškumas, kūrybiškumas ir bendra kūryba?

Aistė: Bendruomeniškumas man – tai erdvė susitikti, įsikvėpti, prisipildyti.

Giliau į bendruomenines temas nėriau kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pasiruošimo veiklų startu, gal todėl bendruomeniškumas ir bendrakūryba man yra neatsiejami, vienas kitą papildantys dalykai.

Tikiu, jog buriant žmones, ypač svarbu nepamesti žaismingumo, buvimo drauge džiaugsmo, atvirumo bei įsiklausymo, tiek kuriant naujas idėjas, sprendžiant kylančius iššūkius, prasmingai leidžiant laiką drauge. Bendrakūrybos procesas (ypač lydimas profesionalaus menininko ar kūrėjo) yra puiki terpė šiems principams skleistis, o tuo pačiu augti, stiprėti bendruomenei.

– Kauno menininkų namai vis labiau atveria duris plačiajai visuomenei, ne tik menininkų bendruomenei. Kodėl?

Aistė: Po „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metų kultūros apibrėžimas bei prieinamumas Kaune gerokai išsiplėtė, o bendruomeniniai menai, bendrakūryba, menas viešosiose erdvėse tapo ne tik miesto centre, bet ir miegamuosiuose rajonuose gyvenančių kauniečių kasdienybe.

Po titulo metų Kauno menininkų namai tęsia dalį projekto metu gimusių bendruomeninių iniciatyvų, tad natūraliai keičiasi ir pačios organizacijos veidas: siekiame, kad menas, kultūra būtų prieinama ne tik profesionaliems kūrėjams, bet ir kiekvienam, norinčiam kūrybiškai pažvelgti į savo kasdienybę.

– Ar tiki, Aiste, bendruomeniniu menu ir kaip tu jį matai pati?

Aistė: Bendruomeninis menas man yra procesas – lankstus, kintantis, įtraukiantis, žaismingas. Jo didžiausias rezultatas dažniausiai matomas ne akimis, o širdimi: užsimezgusios naujos pažintys, sustiprėję santykiai tarp bendruomenės narių, atrastos naujos idėjos, stiprybės, iššūkių sprendimai.

– Gruodis – ir Advento, ir Kalėdų metas, ir nurimti, ir švęsti. Galbūt norėtumėte kažko palinkėti kitiems metams? Kokio bendruomeniškumo, bendrystės linkėtumėte mūsų miestui?

Gintarė: Miestui ir mums visiems labai linkėčiau jaukumo širdyse šiuo šventiniu laikotarpiu, o ateinančiais metais – dar daugiau išgertų arbatos puodelių kartu prie vieno stalo ir idėjų realizavimo.

Karolina: Ateinantiems metams noriu palinkėti toliau vystyti jau sukurtas idėjas ir nestokoti naujų, ir nebijoti jungtis kūryboje!

Aistė: Būtent to ir palinkėčiau: nurimti ir švęsti! Kad atsirastų ramaus, neskubančio laiko pasibuvimui drauge ir įkvepiančiai 2024-ųjų kūrybai.

– Ir pabaigai – kas jums yra upė?

Vitalija: Upė man yra kelias, ji nuveda iki pat jūros ir per jūrą yra pasiekiami kiti krantai, miestai, kultūra, gamta ir žmonės. Tai kelionė.

Gintarė: Upė yra tėkmė ir gyvybė: ji plukdo, užtvindo, pagirdo, išdžiūva, gaivina… Upė buria žmones.

Karolina: Man upė visada būdavo ramybės simbolis. Tokia galinga, bet rami, kad ir kas benutiktų, ji visada ramiai teka savo vaga.

Aistė: Upė man yra nusiraminimas ir priminimas, kad ir kaip vingiuotai tekėsi, vis tiek nutekėsi į tikslą. Tuo pačiu ji labai taikliai atspindi ir darbo su bendruomenėmis realybę.

Projektas „Upių bendruomenės stiprinimas“ įgyvendintas drauge su bendruomeninėmis organizacijomis Kaune – Panemunės, Petrašiūnų, Vilijampolės „Veršva“, Palemono bendruomenių centrais, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija Kaune – Prieglobsčio ir migracijos programa, Kauno menininkų namais, Savanorių asociacija „Kultūristai“. Veiklos įgyvendintos LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Parengta pagal kauniečių bendraminčių iniciatyvą „Švęskime upę!“ ir lrt.lt

Nuotraukos autorius: Gražvydas Jovaiša