Mainais už pasitikėjimą. Performansų programa „Service“

Nepamenu, kada paskutinį kartą iš kultūros renginio išėjau tokia pilna naujų patirčių ir dar su asmenine vėliava kuprinėje. Birželio 18 d. Kauno menininkų namuose įvykusi vienos dienos performansų programa „Service” pristatė paslaugas turbūt visoms įmanomoms kūno ir dvasios tobulinimo sritims, kurias patyręs lankytojas tiesiog negalėjo išlikti tokiu pačiu žmogumi, kokiu buvo iki atėjimo. Aš iš Kauno menininkų namų išėjau atbulomis ir tikrai jaučiau, kad manyje kažkas pasikeitė.

Pirmoji paslauga, kuria pasinaudojau, buvo po aktų salės liustromis įsikūrusi Ievos Maslinskaitės ir Bødvar Hole „Gilaus žaidimo laboratorija”, kurioje galėjai dalykus daryti vien tam, kad darytum. Laboratorijoje sudalyvavau prie duonos tešlos prilipdydama augaliniu motyvu dekoruotą keramikinio indo šukę, nes tiesiog taip norėjau, ir tai išlaisvino. Paskui buvau pirmasis žmogus, kuris sugriovė kruopščiai dėliotą Natasha Kushnir domino kauliukų eilę, išdėliotą į žmogaus figūrą panašia kompozicija. Tiesa, nors sklandus kauliukų kritimas turėjo sukelti malonumo jausmą, man buvo neramu ir ilgai delsiau, kol išdrįsau lemtingai pajudinti pirštą. Viskas subyrėjo, bet pamačiusi menininkės šypseną supratau, kad viskas gerai.

Visai šalia buvo įsikūrusi Gabrielė Černiavskaja, teikianti gerokai ilgiau nei kelias kauliukų kritimo sekundes trunkančią paslaugą. Ji kvietė į nuo valandos iki dviejų trunkantį piešimo seansą, kurio metu buvo galima pererdvinti bet kokią erdvę ir svajoti. Kalbant apie svajingumą, Kauno menininkų namų terasojeBorys Kashapov lakavo „Nagų paveikslus“, taip kiekvieną klientą paversdamas vaikščiojančia ekspozicija, alternatyvia parodos erdve, o pirštus – reklamos stendais. Dalyvaudami nagų lakavimo procedūroje, lankytojai viena akimi galėjo stebėti, kaip žmonės pririšami prie medžių, ir svarstyti, ar norėtų būti jų vietoje. Dasha Chechushkova savo performansu kvietė pasikalbėti su gamta, Kauno medžiais ir savimi, ir tai daryti sekant parištų jaunų medelių pavyzdžiu. Lankytojai, norintys visai pakeisti įvaizdį, galėjo pasinaudoti Kseniia Shcherbakovos „Rojiško dangaus” paslauga ir apsikirpti.

Mila Kostianá, prisėdusi ant margo kilimo tarp augalų ir fone skambančios raminančios muzikos, kūrė atpalaiduojančią ir apkabinančią atmosferą, idealią siuvinėjimui. Prisėdusi šalia ant didžiulės pagalvės, užsimečiau lino audinį sau ant kelių ir nusipiešiau formą, kurią norėjau išsiuvinėti. Ji atrodė panaši į randą, nors turėjo būti lapelis. Kai pradėjau daigstyti, dingo laikas, ir grįžo tik tada, kai pajutau, kad skausmingai nutirpo koja. Šios paslaugos mainų tipas buvo pasitikėjimas, ir aš visiškai jį atidaviau Milai, kuri su manimi kalbėjosi, padėjo atraišioti mazgus ir atrasti siuvinėjimo ritmą. Nustebau, kad šio užsiėmimo metu nė karto nepraradau kantrybės, nesutrikau ir neįsitempiau. Veikiau panorau pavirsti katinu, susirangyti ant tos didžiulės pagalvės prie augalo ir murkti.

Šiek tiek apsvaigusi nuo siuvinėjimo meditacijos užkilau į antrąjį aukštą nė neįtardama, kokia kardinaliai kitokia patirtis manęs laukia. Patekau į Martynos Meškauskaitės netradicinės terapijos kambarį vienam šokiui „Move Booth“. Galėjau išsirinkti savo dainą, ir kažkodėl tą akimirką galvoje skambėjo Corey Hart Sunglasses At Night, tad tai tapo ritmu, kuriuo šokau, o Martyna palaikė kompaniją. Neprisimenu, kada paskutinį kartą laisvai šokau kam nors matant – dažniausiai tai darau viena namuose, kruopščiai užsitraukusi užuolaidas. Yra kažkoks keistas nerangumo jausmas, panašus į tuos momentus, kai eini žmonių pilnu koridoriumi ir staiga prisimeni, kad eini – tada atrodo, kad kūnas tampa želiška figūra, neužtikrintai skrodžiančia erdvę kitų akivaizdoje. Kai taip nutinka, bandau nukreipti savo dėmesį scrolindama telefone, kol visiškai pasineriu į naujienų srautą ir mintys atleidžia kūną. Martynos užsiėmime tokios išeities nebuvo, galėjau arba pabėgti, arba pasitikėti. Šokau iki paskutinio dainos akordo ir iš salės išėjau pilna šviežios energijos ir šypsenų. Galbūt dėl to vėliavoje, kurią sėdėdamas KMN balkone man nupiešė Anton Karyuk, turėjo energizuojančios geltonos spalvos ruožą ir šiltų rausvų atspalvių. Dar nesu gavusi vėliavos, sukurtos asmeniškai man pagal tai, ką spinduliuoju. Žinojimas, kad ji unikali ir tik mano, kvietė jaustis prasmingai, tarsi nešiočiau paslaptį. Vis dar laikau ją voke.

Gretimame kambaryje Lisa Lurati ir Noah Sartori teikė skambučio paslaugą. Galėjai pasirinkti žmogų, kuriam norėtum pranešti malonią žinią, ir Sartori arba Lurati tam žmogui paskambintų. Kartais baisu pajudinti ne tik pirštą, bet ir liežuvį, ypač jei nori pasakyti ką nors svarbaus, tad džiaugiuosi, kad tokios paslaugos egzistuoja (bent vieną dieną). Jeigu kitos išeities nėra, ir žinutę reikia pranešti pačiai, Saulė Noreikaitė mainais į nuoširdumą gali pravesti individualias veido savimasažo ir mankštos instrukcijas, skirtas savo fizinio aš suvokimui. Kita išeitis – balso joga, vedama dainininko Vaido Bartušo. Joje buvo galima pasidalinti sunkumais, susijusiais su balso lavinimu.

Kartais žinutės mus pasiekia sapno pavidalu. Kauno menininkų namų rūsyje įsikūrusi Dovilė Lapinskaitė siūlė naudotis „Sapnų gaudykle” arba pasakoti savo sapnus, kurie bus įrašyti į sapnų žurnalą. Kai lipdama laiptais žemyn išgirdau balsą, sustojau. Negalėjau suprasti, apie ką tas pasakojimas, koks vyko veiksmas ir kiek jame buvo dalyvių. Suvokiau tik tiek, kad vyko kažkas labai reikšmingo, kažkas, kas pakeitė pasaulį tai akimirkai. Olena Siyatovska taip pat vedė į sapnų pasaulį, tik kitu keliu. Ukrainietiškas lopšines naudodama kaip portalą į vaikystę ir miego būseną, menininkė lankytojus panardino į meditaciją, kuriančią ypatingus bendravimo būdus su savimi ir aplinka.

Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova, slaptai įsikūrę KMN rūsio kambariuke, kvietė leistis į asmenišką kelionę po queer archyvą. Ekskursijos metu lankytojai buvo skatinami kalbėtis apie queer objektus, išgyvenimus, atmintį, dalintis prisiminimais, kuriuos galėjo atrakinti atsitiktinai išsirinkta nuotrauka, o galbūt tekstas ar garsas. Erik Vojevodin savo ruožtu kvietė eiti už geresnį pasaulį neįprastu būdu – atbulomis, o JL Murtaugh savo „Biure” menininkus konsultavo kūrybinio kelio klausimais.

Buvo smalsu stebėti, kaip visas KMN pastatas, pievos ir terasos virto aktyvia vieta naujoms patirtims, kurias galėjai gauti mainais už objektus, pasakojimus, išsakytus jausmus, sapnus arba pasitikėjimą. „Service” programos, kurias kuravo Edvinas Grinkevičius, Egija Inzule ir Lesia Kulchynska, siekis suteikti kūrėjams erdvę interpretuoti „paslaugos“ idėją ir pergalvoti įprastą monetizuotą jos pusę, lankytojus iš pasyvių stebėtojų pavertė aktyviais dalyviais, kurių įsitraukimas ir atgalinis ryšys tapo svarbiausiu atlygiu.

_

Tekstas: Aistė Marija Stankevičiūtė

Nuotrauka: Severina Venckutė, akimirka iš Kseniia Shcherbakova performanso Rojiškas dangus