„Mokumentai“: Kam priklauso miestelis, miestas, metropolis?

Keistas klausimas, ar ne? Pirmas atsakymas, lendantis galvon – miestai ir miesteliai priklauso sau, t. y., savivaldai arba savivaldybei. Taip, bet – kas tuomet jie patys yra? Kas, iš esmės, yra Kaunas, Vilnius, Simnas, Varšuva arba Los Andželas? Jei norėtumėm įspirti miesto kūnui arba prakeikti jo vardą, kur mums reiktų jų ieškoti?

O koks skirtumas? Tarkim, kad miestai yra efemeriški, nuolat erdvėje ir laike kintantys dariniai, kurių ribų apibrėžti beveik neįmanoma – dažnai jie turi centrus, nuo kurių toldamas imi justi, kad palengva „išeini“ iš miesto, bet ieškodamas konkrečios ribos gali susidurti nebent su Zenono paradoksu. Taip kažkada esu ėjęs tranzuoti iš Londono. Užtrukau ilgai ir galiausiai metropolį palikau, bet kuris mano žingsnis iš tikrųjų peržengė jo sienas, nurodyti negaliu.

Kita vertus, net ir prie pat miestų centrų būna rajonų, kurie gali nesijausti priklausantys miestui, pasislėpę pačioje akivaizdžiausioje vietoje ir gyvenantys savus gyvenimus. Pvz., Naujininkai Vilniuje – prieš penkiolika metų atrodę paslaptingi ir neįžengiami, dabar dėl gentrifikacijos procesų vis madingesni. Ženklas „Į miestą“ prie tilto per geležinkelį kai kuriems naujiesiems Naujininkų gyventojams kelia šypseną, bet seniesiems, tikiu, šie žodžiai skamba visiškai natūraliai.

Taigi, galime sakyti, kad nesupaisysi. Bet skirtumas yra, ir jis svarbus. Pirmiausia todėl, kad iliuzija, jog miestas po lygiai priklauso visiems, nuo šimtą metų jame gyvenančio iki turisto, nuo priemiesčio bakūžės iki rajono daugiabučio iki kito priemiesčio vilos, yra, būtent, iliuzija. Miestas, nuo mažiausio miestelio iki metropolio, pirmiausia yra nesibaigiantis konfliktas. Jis gali būti potencialus, tylus ar pasyvus – bet gali būti ir labai tikras, atviras, piktas.

Tie, kurie šiame konflikte turi daugiau galios, dažniausiai sprendžia, kaip miestas turėtų atrodyti, kokios taisyklės jame galioja, kurios erdvės kam prieinamos, o kam – ne. Bet net ir jiems niekada nepavyksta visiškai, iki galo įvykdyti savosios darbotvarkės. Ne tai, kad nesistengtų – didžiųjų miesto galių interesas visada yra kuo labiau nusavinti miestą, bent matomiausiame lygmenyje išlyginti ir prislėpti jo konfliktus. Trumpai tariant – sudaryti įspūdį, kad kaip yra, taip ir turi būti, taip visada buvo ir visada bus.

Mažiau galios turintieji, savo ruožtu, priešinasi ar prisitaiko kaip išmano. Būna, pasiduoda – apleidžia miestą, vieniši bastosi jo pakampėmis ar netgi miršta. Būna, apsibrėžia savo autonomiją jame, ir švelniai ar aršiai ją gina. O būna – ir trumpam ar ilgesniam laikui perima miestą į savo rankas, kartais bjauriau, pvz., riaušėmis, o kartais, ypač studentų (pvz., savo laiku Bolonija, Paryžius) darbininkų (pvz., savo laiku Petrogradas, Turinas) ar skvoterių (pvz., savo laiku Berlynas, Ženeva) miestuose – ir tolydžiau, ne vien trumpais sprogimais.

Nuo to, kaip suprantame, ir kaip viešai deklaruojame, kam priklauso miestas, priklauso daug. Bemaž visi šeši cikle „Mokumentai“ rodyti filmai Kauno menininkų namuose rugsėjo ir spalio mėnesiais – „Los Andželas vaidina save“ (Los Angeles Plays Itself, 2003, rež. Thom Andersen), „Po tykiu dangum“ (Obłoki plyną nad nami, 2018, rež. Anna Konik), „Kvailių laivas“ (Ship of Fools, 2008, rež. Erhardt Miklós ir „Little Warsaw“) ir trys trumpi režisieriaus Gintaro Makarevičiaus darbai „Batai“, „Karštas“ bei „Persikėlimas“ – tam tikra prasme nagrinėja šią kultūrinės ir faktinės nuosavybės problemą.

Atmintis

Miestas priklauso tiems, kurie jį atsimena. Nedidelį pietų Lenkijos miestelį Dobrodzenį (vokiškai – Gutentagas, lietuviškai tikriausiai būtų Labadieniškis), kaip ir kitus jo apylinkių miestelius, prisiminti tikrai yra kam. Kadaise jis priklausė Vokietijai, jame gyveno gausi ir gyvybinga žydų bendruomenė, čia buvo dvaras, po Antrojo pasaulinio atiteko Lenkijai, atsikraustė naujakuriai, veikė kolūkis.

Bendrame ir giliame, tarsi tykus dangus virš Dobrodzenio tvyrančiame nuobodulyje lenkų menininkės Annos Konik filmas pasirodo tarsi nuobodžiaujantis vaikas, visų be perstojo klausinėjantis: „O kas gyveno ten? O kaip sekėsi dvarininkui? O kur dingo žydai? Kada čia atsikraustėt, kur apsigyvenot? Ar tiesa, kad socializme buvo geriau? O ar dvare vaidenasi?“

Vienos prisimenančiųjų grupės Aukštutinėje Silezijoje beveik nebėra. Yra lenkai, yra vokiečiai, o žydų nebėra. Tikriausiai vienas įspūdingiausių Holokausto efektų mūsų, visų rytų europiečių, gyvenimui, yra būtent ši nebūtis – kol neimi specialiai domėtis, žydų ne tik nėra, bet nėra net ir kam juos prisiminti. Kad ir kiek atidarytume muziejų, prirašytume istorinių knygų, atminties akmenų ar memorialinių monetų nukaldintume, net ir visi kartu jie šia, miest(eli)o atminties prasme, nepermuša verandoje prisėdusio vietinio dieduko.

Daugiausiai šnekama apie žydus, patys žydai beveik nešneka. Bene groteskiškiausiai, mažiausiai savo vietoje pasirodo išgyvenusių, pabėgusių žydų palikuonė, apgriuvusiame sandėlyje prisėdusi amerikietė, pasakojanti senelių istoriją. Ne tik istorija, bet ir akcentas, laikysena, kūno kalba rėžia akį ir ausį, spinduliuoja tokiu radikaliu kitumu, nebepriklausančiu nei lenkams, nei vokiečiams, nei kadaise čia gyvenusiems žydams, kad jį nejučia, beveik, per plauką norisi apskritai atmesti, su visa kraupia ir tragiška istorija. Išpilti, pasak seno vokiško posakio, kūdikį kartu su paplavomis.

Nuobodžiaujant dainuojama. Aukštutinę Sileziją atsiėmusi, iš „komunistinio jungo“ išsivadavusi Lenkija būtinai nori apsitaisyti tautiniais rūbeliais ir dainuoti apie teisingą, lygią, neproblematišką atmintį bei ateitį. „Kad ir kur būčiau, Dobrodzenio niekad nepamiršiu“, – dainuoja vokalinis vietinių moterų ansamblis. Iš čia kilęs, visad čia buvęs, visko matęs, bet nuo šiol tik į šviesesnį, taikesnį, vieningesnį rytojų žvelgiantis.

Tokiam „gražiam“ giedojimui priešinamos taip pat labai gražios, bet nebesuprantamos Alzheimeriu arba demensija sergančios, o gal insultą patyrusios menininkės motinos dainos. „Dainuok, mama, dainuok,“ – drąsina ją dukra, ir mama dainuoja. Žodžių reikšmės ir melodijos tokios susipynusios, kad mums nebeišeina jų atnarplioti. Metafora gana aiški – bet kurio, net mažiausio miesto ar miestelio istorinė atmintis, kaip visuma, kur kas labiau primena kliedinčios pasąmonės niūniavimus, nei tvarkingą vienatautę dainų šventę.

Pramanai ir klasė

O ką prisimena filmuojamiausias pasaulio miestas? Šiais laikais tokiu titulu tikriausiai didžiuotųsi Londonas (daugiausiai vaizdo stebėjimo kamerų) arba Niujorkas (miestas, kuriame vyksta daugiausiai filmų veiksmas), bet 2003-aisiais, dokumentiniame „Los Andželas vaidina save“, Thomas Andersenas jį suteikė Los Andželui. Iš tiesų, Los Andželas filmuose gali tapti bet kuriuo miestu, bet retai būna pačiu savimi. Štai ir naujas klausimas: ką gali prisiminti, o tuo labiau – kam priklausyti miestas, tapęs pramanų fabriku, filmuojamu objektu, miestu visiems ir niekam, raidžių trumpiniu? Andersenas niekaip negali susitaikyti, kad Los Andželą filmai pavertė tiesiog L. A., tarsi net ir iš miesto pavadinimo būtų išsiurbtas visas įmanomas gyvas, nesimbolinis turinys.

Holivudo filmai, kuriuos žiūrėjome nuo vaikystės, iš miestų dažnai palieka tik downtown – centrą, kartais istorinį, kartais simbolinį, dažnai – finansinį. Taip mes atsimename miestus, kuriuose niekad nebuvome – kaip simbolinius pastatus, turistines įžymybes, centrus. O tikrame mieste centro juk labai mažai! Labai mažas procentas vilniečių galėtų pasigirti per langus matantys Arkikatedrą ar Seimą, kauniečių – Soborą, barseloniečių – Šv. Šeimynos bažnyčią, ir t. t.

 

Tačiau jei norime miestą generalizuoti, suploti, leisti jame vykti tiesiog miesto (realybėje neegzistuojančio dalyko) veiksmui, centras tinka puikiai. Jame vyksta miesto šurmulys, jis yra ir klasinė miesto tvirtovė, į kurią, gali būti, tarsi į Kafkos pilį nori patekti šiai tvirčiausiai klasei (dar) nepriklausantis mūsų herojus. Kaip sako Andersenas – metropoliai, o tuo labiau jų centrai, reiškia didingą utopiją. Kas, kad toji utopija dažniausiai siaubinga ir gal netgi labiau distopija – svarbiausia, kad ji didinga, t. y., nenuobodi.

Daug filmuojamuose miestuose beveik neegzistuoja nekilnojamojo turto rinka ir jos problemos. Iš to nemažai jau ir juoktasi, tai tapę beveik kliše. Kaip seriale „Draugai“ (Friends) šeši jauni žmonės beveik be stabilių darbų gali gyventi dviejuose didžiuliuose butuose Niujorko centre, taip ir klasikinio Holivudo veiksmas beveik visada vyksta smulkiaburžujiškai skoninguose namuose, butuose ir rajonuose. Andersenas aprauda filmų išniekintą Los Andželo modernistinę architektūrą. Pastatai, projektuoti radikaliai demokratinių ar net socialistinių svajonių pagrindu, dabar dažniausiai tampa „blogiukų“ būstinėmis. Ir nenuostabu – kai svajonės virsta realiu nekilnojamuoju turtu, jų kaina staigiai šoka į viršų.

_

Straipsnio autorius: Tomas Marcinkevičius

Iliustracijoje: Kadras iš Annos Konik filmo Under a Placid Sky (Po ramiu dangumi), 2018