„Nemigos salonas“ kviečia diskutuoti apie meno terapijos ribas

Spalio 22 d., ketvirtadienį, 18 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) vyks renginių ciklo „Nemigos salonas“ diskusija „Ne(meno)terapija“. Šįkart organizatoriai kvies diskutuoti apie ribą tarp meno terapijos ir bendrosios meno naudos bei apie auditorijų įtraukimą į kūrybinius procesus.

Renginys prasidės atviromis dirbtuvėmis, kurias seks pokalbis apie meno terapijos limitacijas, intensyvumus ir materialumus, kuomet yra dirbama su fizinę bei socialinę atskirtį patiriančiomis žmonių su negalia bendruomenėmis.

Diskusijoje dalyvaus Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė, tapytoja, dailės pedagogė Skaidrė Butnoriūtė, kompozitorė, muzikos terapeutė Snieguolė Dikčiūtė ir aktyvus meno veiklų dalyvis Danielius Jurevič. Diskusiją moderuos Kauno menininkų namų edukacijų programos kuratorė Asta Volungė.

Karolina Žernytė yra aktorė, režisierė ir kūrybinių teatro dirbtuvių pedagogė. Prieš penkis metus menininkė įkūrė Pojučių teatrą, kuriame, teatro scenoje karaliaujantis vaizdas, netenka galios. Dažnai spektaklius žiūrovai stebi užrištomis akimis – regėjimas vietą užleidžia kitiems pojūčiams: klausai, uoslei, lytėjimui.

Teatro spektakliai leidžia regintiesiems  geriau suprasti, kaip jaučiasi žmonės su regos negalia. K. Žernytė nuo 2014 m. yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) kultūros tarybos narė, taip pat dalyvauja „Kūrybinių partnerysčių“ veikloje, skirtoje skatinti kūrybišką mokymąsi Lietuvos mokyklose.

Tapytoja Skaidrė Butnoriūtė jau daugiau nei dešimtmetį dirba dailės pedagogikos srityje. Didžiąją dalį šio laiko pedagogė praleido dailės mokydama vaikus su regos negalia. Moteris atsimena, kad pradžia buvo nelengva, reikėjo užsitarnauti vaikų pasitikėjimą, tačiau šiandien ji darbą išmano puikiai ir yra mylima mokytoja. Auklėtinius S. Butnoriūtė moko ne tik tarp keturių klasės sienų, bet ir veža į plenerus, jų darbai eksponuojami parodose nustebina ne vieną.

Snieguolė Dikčiūtė yra Scenos kryžiumi įvertinta kompozitorė ir muzikos terapeutė. Kūrėja mėgsta pasitelkti netradicinius instrumentus, jų derinius bei į kompozicijos visumą įtraukti vaidybos elementus. Visgi, po aktyvių individualistinių menininių paieškų, S. Dikčiūtė pasuko kiek kita kryptimi – kompozitorė muziką pasitelkia kaip įrankį darbui bei kūrybai su žmonėmis turinčiais negalią.

Menininkė Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje dirba socialinių ir menininių projektų vadove, yra su medikais „Stalo teatrui“ sukūrusi projektą „Skambantys kūnai“ bei kartu su Audrone Brazauskaite išleidusi knygą „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai socialiniai performansai“.

Danielius Jurevič yra aktyvus Vilniaus dienos centro „Šviesa“ lankytojas ir įvairių meninių veiklų bei projektų dalyvis. Judėjimo negalia nesustabdė atlikėjo tobulinant muzikinius sugebėjimus. D. Jurevič yra įvairių muzikinių ansamblių bei teatrų integrali dalis. Vyras savo partijas traukia baritono tembru. Dar šiemet D. Jurevič pasirodė S. Dikčiūtės gyvo garso ir veiksmo tapybos geooperoje „Vitruvijaus žmogus“.

Kauno menininkų namų skaityklos renginių ciklo „Nemigos salonas“ tikslas – išplėsti nemigos kontekstą ir analizuoti įvairius su nemiga bei miego sutrikimais susijusius kultūrinius reiškinius. Kiek šiandien nemiga siejama su kūrybiniais procesais, o kiek su nerimu, nesaugumu, košmarais, išsekimu ar bendru nuoboduliu?

Ciklo antroje dalyje analizuojami primesto laiko vadybos modelio padariniai, keliami klausimai, kiek paros laiko priklauso mums, ir kaip galime kuo daugiau jo susigrąžinti sau, kad galėtume stiprinti socialinius ryšius ir mažinti įvairias tarpusavio atskirtis.

_

Renginys finansuojamas iš Lietuvos kultūros tarybos projekto “Rezidencinio formato laboratorijų parengimas, įgyvendinimas ir sklaida” lėšų.

Straipsnio autorius: voxart.lt