Antono Shebetko paroda KMN galerijoje, kuratoriai E. Grinkevičius ir A. Bagdžiūnaitė pristato projektą „Nepadorūs vakarai. Naglis“, V. Paplausko nuotr.

Nepadorumo permainos ir posovietiniai afektai. Pokalbis su projekto „Nepadorūs vakarai“ kuratoriais Agne Bagdžiūnaite ir Edvinu Grinkevičiumi

Publikavimo data:

2024 02 09

Autorius Rokas Vaičiulis. Straipnis pirmą kartą buvo publikuotas Lietuvos šiuolaikinio meno žurnale internete Artnews.lt.

2023-ųjų metų rudenį Kauno menininkų namuose Agnės Bagdžiūnaitės ir Edvino Grinkevičiaus kuruojamas tarpdisciplininis projektas „Nepadorūs vakarai“ skaičiavo savo dar pavasarį prasidėjusio antrojo sezono pabaigą.

2021 m. vykęs pirmasis „Nepadorių vakarų“ sezonas „Meduje“ buvo skirtas XX a. dešimtojo dešimtmečio eros feministinėms perspektyvoms Lietuvoje ir Rytų Europos regione, kuomet antrasis – „Naglis“ – atsigręžė į queer vaizdavimą ir kultūrinius darinius dešimtojo dešimtmečio bei dutūkstantųjų eros Baltijos ir Rytų Europos regione. Abu sezonus vienijanti gija – seksualumo sampratos poslinkių Rytų Europoje buvusiame sovietiniame bloke tyrinėjimas, o paties projekto daugiaformatiškumas – videomeno programa, performatyvūs skaitymai, ekskursijos, instaliacijos, viešos paskaitos ir performansai – suteikė būdų minimą queer seksualumo permainų tematiką išvysti įvairiomis kryptimis ir patirti skirtingomis aplinkybėmis, ne vien Kauno menininkų namuose, bet už pastarosios erdvės apylinkių.

Panašiai kaip „Nepadorių vakarų“ 2021-ųjų dalies pavadinimas „Meduje“ yra nuoroda į menininkės Eglės Rakauskaitės 1996 m. performatyvų kūrinį, įkūnijusį to laikmečio Lietuvos feministinę dvasią, taip ir 2023-aisiais praėjusi antroji dalis „Naglis“ pavadinta pagal Lietuvoje devyniasdešimtaisiais leistą žurnalą tokiu pačiu vardu, skirtą „vyrams (gėjams ir jų draugams)“¹, kuris savu metu turėjo savo alternatyvią kultūrinę nišą ir auditoriją. Nepaisant pirminio Naglio lokalumo ir gėjiškumo, „Nepadorių vakarų“ Naglis turi platesnę geografiją ir subjektyvumą – Naglio vardas ir jo neheteroseksualumas čia buvo atspirties taškas ir teminė ašis, aplink kurią sutelktos projekto dalyvės ir dalyviai ir jų regioninės praktikos, apmąstančios queer aspektą kultūroje.

Visgi Naglio lokalumą ir subjektyvumą nebuvo taip ir paprasta apibrėžti pagal queer aspektą, mat naujai nepriklausomybę atkūrusį Baltijos ir Rytų Europos šalių bloką, priešingai nei Vakaruose, „aplenkusios“ (arba kur kas kitaip pasitikusios) seksualinių revoliucijų bangos ir dėl to šio regiono queer apraiškos buvo kur kas drovesnės ar stokojančios bendramatiškumo vakarietiškoms queer apraiškoms. Kad apčiuoptų Rytų Europos devyniasdešimtųjų queer seksualumo tyrimų spragas (ar kitoniškumą), kuratorių duetas veikė ne vien pagal savarankiškas iniciatyvas, bet ir bendradarbiavo su kitomis institucijomis, tyrėjomis ir kuratorėmis, pvz., Viktorija Kolbešnikova ir Augustu Čičeliu iš queer archyvo „Išgirsti“ komandos ar Maria Helen Kand iš Estijos Šiuolaikinio meno muziejaus bei Andra Silapetere iš Latvijos šiuolaikinio meno centro (videomeno programos bendratyrėjos) bei pasikvietė ukrainiečių menininką Antoną Shebetko, kuris savo parodoje „Ukrainos queer TV: atviras archyvas“ nagrinėjo homoseksualumo ir kitoniškumo vaizdavimą Ukrainos medijose.

Apie vis dar naujai poliruojamų ir vystomų prieigų paieškas, skirtas devyniasdešimtųjų ir dutūkstantųjų Baltijos ir Rytų Europos queer kultūros tyrimams, tarptautinį institucinį ir meninį bendradarbiavimą tarp Baltijos šalių ir „Naglio“ renginių programą Rokas Vaičiulis kalbina „Nepadorių vakarų“ kuratorius Agnę Bagdžiūnaitę ir Edviną Grinkevičių.

Rokas: Žinau, jog tiek tu, Agne, tiek tu, Edvinai, jau ne pirmi metai esate įsitraukę į kairiųjų ir queer perspektyvų apjungimo veiklas, tad kartu norisi paklausti jūsų abiejų: ar įvardintumėte kokių įsipareigojimų iš anksčiau (tyrimų, kuratorystės, bendruomeninės veiklos, aktyvizmo ir pan.), kurie jus privedė prie „Nepadorių vakarų“ projekto?

Agnė: Pirmiausia labai norėjosi projekto, kuris nebūtų baigtinis, nebūtų būtinai reprezentuojantis, ar labai išdirbtas, bet pirmiausia paremtas tyrimu. Tu teisus, kad mums su Edvinu nėra svetimos kairiosios praktikos, tačiau to gal tiesiogiai nesiečiau su pačiu projektu, arba neatskyrinėčiau. Pats projektas sutelktas į seksualumo/ų tyrinėjimus dešimtuoju dešimtmečiu. Pirmojoje projekto dalyje (sezone) visą dėmesį skyrėme [XX a.] 90-ųjų feminizmui Lietuvoje. Atrodė tikrai svarbu nepalikti šio sluoksnio kultūros tyrimų lauke kažkur fone kaip nerimto, nepakankamai mokslinio ar pan.

Edvinas: Kalbant apie antrąją „Nepadorių vakarų“ projekto dalį „Naglis“, skirtą queer kultūros tyrinėjimams Lietuvoje ir Baltijos/Rytų Europos regione dešimtajame dešimtmetyje, svarbus tampa ir vietos, kurioje šį projektą įgyvendiname, dėmuo. Reikia pripažinti, kad Kauno kultūros lauke visgi itin retai sukuriama erdvė queer meninėms praktikoms ar su LGBTQ+ temomis susijusių tyrimų pristatymui. Mieste jau daug metų ne(be)turime LGBTQ+ bendruomenei skirtų susitikimo erdvių, barų ar klubų. 2021 metais prisidėjau prie pirmųjų Pride eitynių Kaune organizavimo – turbūt visi iki šiol atsimename, kokį miesto savivaldybės pasipriešinimą sukėlė šis įvykis. Tais metais kartu su Kauno menininkų namais ir meno istorike ir kuratore Rebeka Poldsam (Estija) inicijavau „Baltijos queer meno ir politikos tinklą „Juoda rožė. Juodas gvazdikas“, kurį vainikavo projekto dalyvių pasirodymai „Kaunas Pride“ eitynių baigiamajame renginyje. Šie renginiai tik patvirtino tokių renginių poreikį ir aktualumą mieste esančioms LGBTQ+ bendruomenėms. Tad mums buvo labai svarbu projekto renginius vykdyti ne Vilniuje, nors dabar su Agne turbūt sutiktume, kad taip būtų dešimteriopai paprasčiau, nei Kaune.

Rokas: Kodėl savo projektui pavadinti pasirinkote per nuorodą į vakarą (Vakarus?) ir kokių nepadorumo skraisčių šie vakarai su savimi atsineša?

Agnė: su pavadinimais man patinka žaisti, kam nepatinka. Aš pavadinimą labiau skolinausi iš to, kaip ir iš kur kildinama dažnai dešiniųjų pažiūrų tarpe juos taip skaudinantys seksualumo klausimai. Juk tikriausiai daug kam teko girdėti apie supuvusius Vakarus, ir iš jų dar nepriklausomybės laikais atkeliavusias visas „nešvankybes“. Aišku, čia jau XXI amžiaus diskursas, kuris formavosi paskutiniuoju arba Lietuvos pirmuoju nepriklausomybės atgavimo dešimtmečiu. Ironija ir tame, kad tą diskursą iš Amerikos (čia tie purvinieji Vakarai yra siejami su nelemta kairiąja politika, jos judėjimais) mūsų vietos dešinieji ir perėmė. Taigi, čia ne tik pigus marketingo triukas, klišė, ar referavimas į dešiniųjų diskursą, bet tuo pačiu, žinoma, kad labai norėjosi šiek tiek ironijos, nors galimai jos niekas ir nesupras. Tikrai žinau, kas suprato pavadinimą labai tiesiogiai ir ėjo tikrinti programos renginius, ar tikrai čia viskas taip nepadoru.

Rokas: „Nepadorūs vakarai“ šiuo metu yra dviejų sezonų projektas. Pirmasis sezonas vadinosi „Meduje“ ir buvo skirtas 10-ajame dešimtmetyje kūrusioms menininkėms moterims Lietuvoje ir Rytų Europos regione. Dabartiniame antrajame sezone „Naglis“ tuo tarpu dėmesys sutelktas į 10-ojo dešimtmečio besiformuojančią queer kultūrą. Kuo šiemetinė projekto dalis skiriasi nuo praeitos: ar skirtumas vien tematinis, ar galbūt iškilo poreikis pasitelkti ir naujas idėjas bei kuratorines praktikas?

Agnė: kuratorines praktikas ir idėjas diktavo daugiausia pasirinkta tyrimo tema. Manau, su Edvinu supratome, kad tikrai nebus lengva vieniems formuoti ir vykdyti „Nepadorių vakarų“ programą queer tematika, todėl šiame sezone pasitelkėme daugiau partnerių, kurių tyrimų kryptis labai sutapo su mūsų. Pirmiausiai, tai aišku queer archyvo iniciatyva ir organizacija Išgirsti. Jų indėlis į šią dalį didžiulis, Augustui Čičeliui ir Viktorijai Kolbešnikovai patikėjome ekskursijų ir skaitymų dalis, kurias jie puikiai išpildė. Jų dėka galime pasidalinti Kauno queer vietų žemėlapiu, ir dėl to, kad Viktorija pati sudarinėjo Naglio ir kitų to meto lietuviškų žurnalų gėjams (ir jų draugams) archyvą, ji puikiai išmanė Naglio žurnalų turinį, kas atsispindėjo ir skaitymų metu. Šį kartą programa buvo performatyvesnė, ir intensyvesnė politiškai. Žinant, kas įvyko paskutinio finalinio renginio metu, kai buvo pranešta policijai apie pastate padėta sprogmenį būtent tuo metu, kai renginys „Vienos nakties nuotykis“ turėjo prasidėti, tik dar labiau sustiprino performatyvumo ir politiškumo dėmenį. Tikrai žinome iš šiuolaikinio viešojo diskurso apie sutryptas tradicinės šeimos vertybes ir bendrai visą homofobinę atmosferą, kuri sustiprina tokių projektų kaip „Nepadorūs vakarai“ poreikį, nes atveriame erdvę, kurios vis dar trūksta mieste ir visoje Lietuvoje, kur jaustumėmės laisvi/os kurti, kalbėti ir judėti šiomis temomis.

Edvinas: Pritarčiau Agnei, kad šioje projekto dalyje didelį dėmesį skyrėme bendradarbiavimui, kolektyviniam kuravimui, žinių ir praktikų apsikeitimui. Mes, kaip kuratoriai, sakyčiau labiau brėžėme projekto programos gaires, tačiau palikome daug erdvės dalyvių tarpusavio dialogui ir eksperimentavimui. Lietuvos queer archyvas ir iniciatyva „Išgirsti“ buvo labai svarbūs bendražygiai šiame projekte, tačiau taip pat išskirčiau bendradarbiavimą su Latvijos šiuolaikinio meno centru ir Estijos šiuolaikinio meno muziejumi įgyvendinant video meno peržiūrų programą. Norisi tęsti pradėtas partnerystes. O kalbant apie projekto programą kūrusias/-ius dalyves/-ius – mums buvo svarbus reprezentacijos dėmuo, stengėmės suteikti erdvę mažiau matomoms/-iems queer kūrėjoms/-ams ir tyrėjoms/-ams, LGBTQ+ bendruomenės atstovėms/-ams.

Jei pirmoje projekto dalyje „Meduje“ galėjome labiau pasikliauti meno ir kultūros istorijoje užfiksuotais kūriniais ir pasakojimais, nes to laikmečio feministinio meno praktikos buvo pastebimos ir ilgainiui sėkmingai užfiksuotos, pasirinkę tyrinėti queer kultūros kontekstus 90-aisiais, iš anksto žinojome, kad tam turime rasti kitokią prieigą, nes tiesiogiai šiomis temomis kūrusių menininkų šiuo periodu mūsų regione nėra taip paprasta aptikti, kaip ir tyrimų šiomis temomis. To meto queer kultūra kūrėsi toliau nuo institucinio konteksto, paribyje – nuo epizodinių leidinių, pusiau viešų barų ar klubų iki pirmųjų nepriklausomų LGBTQ+ teisių organizacijų kūrimosi. Todėl norėjome pažvelgti į šį procesą kūrybiškai ir tarsi pasiūlyti skirtingą, šiuolaikišką žvilgsnį šių reiškinių dokumentacijai ir interpretacijai. Ši istorija vis dar kuriama ir fiksuojama. Džiugina matyti, kad tam skiriama vis daugiau dėmesio ir matomumo. Galbūt kam nors sugalvojus įgyvendinti panašų projektą po 10-15 metų, jau bus galima pasikliauti per visą šį laiką atliktais tyrimais ir sukauptais archyvais.

Rokas: „Naglio“ videomeno programos ašis sukasi aplink seksualumo ir jo socialinio funkcionavimo temą. Tačiau, atrodo, jog 10-ojo dešimtmečio Baltijos šalių queer dvasios apraiškų paieškos nėra tokios lengvos ir paprastos: kaip minite rugsėjo 19 d. vykusios videomeno programos apraše, jūsų bei kuratorių Maria Helen Kand ir Andra Silapetere tiriamasis darbas nebuvo lengvai įgyvendinamas. Kas apsunkino video filmų paieškas? Susidaro įspūdis, kad tai ne vien kultūrinių naratyvų apie queer seksualumą trūkumas (t. y. jų užmarštis ar nustūmimas į kultūrines paraštes), bet ir didesnė problema: kultūra, tokia kaip 10-ojo dešimtmečio Lietuva, kurioje įslaptintas seksualinis atvirumas (galime kaip pavyzdį imti Lauros Stasiulytės filmą) ir kur ligi šių dienų tokios iniciatyvos kaip lytinis švietimas susilaukia nemažai priešiškų nuteiktų atgarsių, matyt, nėra lengvai palygintina su Vakarų šalimis, kuriose praūžė „seksualinės revoliucijos“ — atrodo, jog čia seksualumas buvo (ir tebėra) tam tikra akloji zona.

Agnė: labai puikus klausimas, viskas sudėliota į savo vietas. Aš labai nesutinku, kai sakoma, kad mūsų meno scena yra labai laisva, arba egzistuoja klišė, kad meninink/as/ė yra laisviausiai mąstanti būtybė. Iš kitos pusės, daug meninink/ų/ių bent jau Lietuvoje privengia politiškai angažuotis. Iš savo artimos darbo aplinkos esu girdėjusi tokius žodžius, ar ne per siaura yra savo projektuose reprezentuoti tik vieną žmonių, suprask, LGBTQ+, grupę? Manau, kad susisiaurinimo vengimas niekur neveda, ypatingai jei tema apima tiek daug sluoksnių, ji net nėra siaura, todėl man toks komentaras prilygsta pasakymui „aš ne homofobas, bet…“ Toks nukrypimas truputį nuo klausimo, bet žinoma, kad atrinkti videomeno kūrinius buvo nepaprasta užduotis tiek man, tiek mano kolegėms iš Estijos ir Latvijos. Mes bandėme įvairiai traktuoti queer aspektą meno kūriniuose, todėl atsirado ir Lauros Stasiulytės kūrinys „Iš jaunų merginų gyvenimo“ arba latvių menininkės Artos Biseniece darbas „Aš tave myliu“, kurie pabrėžia keistą santykį su savo kūnu ir/arba socialinėmis klišėmis apie tai, kaip turėtume sakyti dalykus, jausti juos ir pan. Dar galima buvo remtis queer taktika, kurią pabrėžia garsūs queer nesėkmės meno (the art of failure) teoretikai, tokie kaip Jack Halberstam, ir krapšyti absoliučiai keistus video įrašus kad ir iš LRT paskutinio XX a. dešimtmečio judančių vaizdų archyvo. Aišku, tai jau nebūtų buvę videomeno archyvų tyrinėjimai, bet labiau apie vaizdo intensyvumą ir dar gilesnę interpretaciją.

Kita vertus, aš netraktuočiau to kaip problemos, kad neradome daug medžiagos, juk sprendžiant iš sovietmečio tyrimų ir istorijos mūsų posovietinės visuomenės nebuvo įpratę viešai kalbėti apie „tuos reikalus“, kai viešas kalbėjimas, asmeninės refleksijos, asmeniniai išgyvenimai sunkiai išsakomi vyresnės kartos, o dar sunkiau individualiai suprantamos ir sau paaiškinamos intymumo problemos ir jausmai, kurie nėra pagal ideologinę liniją ir dar kriminalizuoti. Todėl ir teigiu, kad nereiktų meninink/ams/ėms taikyti tokių dažnai pasitaikančių klišių apie kūrėj/ams/oms būdingas laisvas nesutramdomas sielas, jos gali būti labai konformistinės ir net tramdančios kit/us/as Čia tikrai nieko nekaltinu ir nenoriu daryti išvadų, tai tik pasvarstymui.

Rokas: Kada projekto aprašyme vartojate frazę „diskursyvūs poslinkiai“ 10-ojo dešimtmečio kultūros kontekste turite kokių nors konkrečių pavyzdžių (politinių ar kultūrinių įvykių, mokslinių tyrimų ar socialinių bendruomenių formavimosi laikotarpių), reikšmingų queer seksualumo raiškai?

Agnė: Pats pirmasis pavyzdys, aišku, tiesiogiai yra susijęs ir su šio ciklo pavadinimu „Nepadorūs vakarai. Naglis“. Nežinau, ar kada sulauksime dar tokio momento Lietuvos istorijoje, kuomet turėsime spaudos kioskuose parduodamą žurnalą gėjams (ir jų draugams) „Naglis“, pradėtą leisti 1993 m. Tai labai svarbu pažymėti kaip ir tai, kad tais pačiais metais, 1993 m. buvo dekriminalizuotas homoseksualumas Lietuvoje, arba kitaip – įteisinti savanoriški lytiniai santykiai tarp dviejų vyrų. Pažiūrėjus iš šiandienos perspektyvos, gal net leisčiau sau teigti, kad 10-tojo dešimtmečio metu įvyko labai daug svarbių pasikeitimų LGBTQ+ bendruomenėms Lietuvoje, bet tikrai neužtektinai, reikia paminėti ir LGL įsikūrimą, ir besikuriančius klubus, barus gėjams, ir ne tik.

Edvinas: Nors gal tai netapo istoriškai ryškiu poslinkiu šalies kontekste, kaip svarbų lūžio tašką išskirčiau 1995 metais susikūrusios internetinės visuomeninės Lietuvos LGBT+ svetainės „gayline.lt“ atsiradimą. Tai padarė didelę įtaką LGBTQ+ bendruomenėms Lietuvoje. Dėl homofobiško visuomenės klimato daug LGBTQ+ žmonių nedrįso (ir vis dar nedrįsta) eiti į fizines susibūrimų vietas (klubus ar barus), tačiau internetas atvėrė duris ir panaikino fizinį atstumą. Svetainė atliepė daug skirtingų funkcijų – nuo galimybės susipažinti su bendraminčiais iki kultūrinės informacijos apie tuo laikotarpiu retai prieinamą turinį apie LGBTQ+ kultūrą, meno kūrinius, seksualinę sveikatą ir pan. Svetainė aktyviai veikė iki 2010 metų.

Dar pridėčiau, kad frazę „diskursyvūs poslinkiai“ vartojame lygindami tranzicijos/nepriklausomybės virsmo periodą ir tuo metu besikuriančias iniciatyvas, atsirandančias idėjas ar tendencijas su dabarties procesais ir kontekstais. Dėl to, man atrodo, šis projektas yra aktualesnis ir apimantis plačiau (nei tik LGBTQ+ kultūros kontekstus) nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis tarsi užčiuopia tam tikrą virsmą ir neįtikėtina suvokti, kad praėjus trims dešimtmečiams, kalbėdami apie queer temas, mes vis dar susiduriame su nepatogumu ar informacijos/tyrimų stygiumi, jau net nekalbu, kad iki šiol neturime įstatyminės bazės, užtikrinančios LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumą. Apibendrinant, galima sakyti, kad ir koks konfliktiškas, sudėtingas ir chaotiškas bebūtų, dešimtas dešimtmetis įkvepia savo potencialu ir suteikia tam tikrą viltį visuomenei išlaisvėti, bet galiausiai seksualinė revoliucija taip niekada ir neįvyksta, ją nustelbia kitos jėgos su kuriomis turime kovoti iki šiol…

Rokas: „Naglio“ programoje persipina dviejų Rytų Europos regionų kultūriniai artefaktai — Baltijos šalių videomeno filmų programa ir nuo birželio 29 d. iki liepos 27 d. veikusi ukrainiečio menininko ir fotografo Antono Shebetko paroda „Ukrainos queer TV: atviras archyvas“. Ar jūsų programa, kurioje įtraukti Baltijos bei Ukrainos regionai, atveria naujų perspektyvų, kurioje bendrai pasimato abiejų regionų kultūra 10-ajame dešimtmetyje, ypač seksualumo ir queer pagrindu? (Beje, kaip susipažinote su Antonu?)

Agnė: Antono Shebetko TV archyvas ir mūsų su Andra Silapetere bei Helen Maria Kand kuruota videomeno programa iš tiesų labai skirtingi dariniai, nes videomeno kūrinių estetika gal kiek ir primena senos televizijos vaizdus, bet turinys ir forma nė kiek neprimena tai, ką transliavo ar transliuodavo televizijos kanalai Ukrainoje ar palyginimui ir Lietuvoje. Todėl kažkaip sunku gretinti ir išvesti bendras koreliacijas. Kita vertus, jei lyginsime Lietuvos ir Ukrainos televizijų turinį iš karto galime prisiminti TV laidas, nuomonių ringus, keistus muzikos video klipus, realybės šou – viskas mus nukelia jei ne į dešimtąjį dešimtmetį, tai bent į ankstyvuosius 2000-sius.

Shebetko parodą pirmą kartą pamačiau Belfaste dar 2022 metais ir supratau, kad jo metodologija, jo archyvavimo strategijos labai tiks „Nepadorių vakarų“ projektui ir programos koncepcijai. Man svarbu buvo, remiantis Shebetko kūryba, kalbėti apie galimus archyvavimo būdus, praeities, istorijų tyrinėjimus, kurie gali būti vykdomi individualiai, tarsi sau, bet visa medžiaga, kurią menininkas renka, tyrinėja yra svarbi visai (globaliai) LGBTQ+ istorijai. Dar reikia pabrėžti, kad parodoje buvo rodomi ne tik TV archyvai, bet ir laiko juosta sudaryta iš Ukrainos istorijos faktų, svarių šalies LGBTQ+ žmonėms. Taip pat parodoje galima buvo paskaityti, pavartyti ir paties menininko išleistą leidinį. Taigi, visi šie elementai sudarė parodos pagrindą. Teigčiau, kad tai ir buvo ta nauja perspektyva, paties menininko perspektyva, kurią norėjosi pateikti, pademonstruoti parodos lankytojams/oms. Beje, menininko leidinys pasiliko pas mus Kauno menininkų namų skaitykloje kaip labai svarbi dalelė buvusios parodos ir žymė, kad tokia paroda ir toks projektas vyko Kaune.

Rokas: Kalbant apie regionalumą, tiek Baltijos šalių, tiek Ukrainos bendrai XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios istorijai pažymėti neretai taikomas „posovietinio“ laikmečio terminas. Ar, jūsų nuomone, tai korektiškas terminas vartoti po SSRS griūties ėjusių (ir tebeeinančių) kultūros permainų kontekste? Turiu omenyje lyginant su „Naujųjų Rytų“ terminu².

Agnė: Manau, kad šį terminą vis atsargiau reikia vartoti, bet jį vis dar galima ir būtina naudoti, kai kalbame apie tam tikrus reiškinius visuomenėje. Nėra taip, kad ėmė istorija ir išnyko. Nereikia posovietizmo kišti visur, kur papuola, bet kam, kas mums nepatinka ar kaip kažką, kas mus neva išskirtų iš kitų. Taip mes visos/i ateinam iš post- ar posovietinės erdvės, to nepakeisi. Mūsų seneliai, mūsų tėvai yra sovietinio ir posovietinio laikotarpių liudinininkai. Be to, net ir tyrinėjant 10-ąjį dešimtmetį labai akivaizdu, kiek daug dar buvo išlikę sovietinės kultūros, kiek daug dar buvo tų šlykščiai žalių sienų, kurias jau sunku išvysti Lietuvoje šiandien. Man susidaro toks įspūdis ir mes labai daug apie tai kalbėjomės su menininke Rūta Junevičiūte, kad kol mes vadovausimės tik afektu kalbėdamos, galvodamos apie praeitį, tol reikės kalbėti apie posovietmetį. Kai nebeliks afekto ir mes galėsime ramiai ir iš tam tikro atstumo pažiūrėti į sovietmečio palikimą, tada mes jau nebūsime posovietmečio visuomenė. Pačiai įdomu, kada tai nutiks.

Rokas: Pakalbėkime apie archyvo modelį, praktiką ir auditoriją. Kaip jūs suprantate, kas yra archyvas ir kaip jis veikia jūsų programoje? Queer archyvavimas ir atminties samprata, kaip suprantu, skiriasi nuo didžiųjų pasakojimų archyvų ir „mitinės“ laiko juostos konstravimo praktikų. Visgi, bet kuriai veiklai su archyvais, manau, esama potencialumo įklimpti į nostalgišką laikyseną. Kaip yra jūsų atveju? Kaip archyvo ir atminties idėją praplečia ekskursijų po Kauno miestą bei skaitymo renginių veiklos? Kas yra šių veiklų auditorija?

Agnė: Čia gal klausimas labiau mūsų kolegoms, bendradarbiams Augustui ir Viktorijai, kurie dirba prie archyvavimo ir analizuoja jo metodologijas. Man atrodo, kad kalbant apie queer archyvą, arba queer istoriją neįmanoma įklimpti į nostalgiją, ypač Lietuvos kontekste. Nemanau, kad kas nors iš viso ilgisi 10-ojo dešimtmečio, todėl jis toks įdomus, nes keistas ir intensyviai besikeičiantis, dinamiškas, bet labai tamsus. Atrodo, bent jau iš šiandienos perspektyvos, kad nebuvo nė dienos be nuotykio nebūtinai tik iš blogosios pusės. Įdomu ir tai, kad 10-ojo dešimtmečio patirtys dar palyginus labai šviežios, ir ekskursija po queer Kauną akivaizdžiai tai parodė, žmonės atėjo prisiminti tų vietų ir patys dalijosi prisiminimais ir istorijomis. Ekskursija kaip archyvas prisipildė gyvų pasakojimų.

O skaitymai buvo labai performatyvus renginys ištransliuojantis jau įvykųsi tyrimą. Viktorijos Kolbešnikovos sukuruotas turinys išsiskleidė per tekstų iš žurnalų „Naglis“ ir „Amsterdamas“ skaitytojų, performanso dalyvių, manieras, balsus, na, ir, aišku, to meto tekstų nenupoliruotus formatus. Iš tekstų supranti, kad to meto gėjus vyras turėjo labai daug abejonių, dar ir šiandien suprantamo nesaugumo ir gal net baimės, dar atrodo, kad vidinė homofobija (neretai jaučiamos ir mizoginiškos tonacijos) tarsi įaugusi į tekstus. Ne visus, žinoma.

Rokas: Išlaikant archyvo ir auditorijos klausimą ir galvojant apie praeities ir dabarties sandūrą: ypač kada žiūrėjau A. Shebetko filmus, susidarė jausmas, jog tarsi pulteliu vieną po kito junginėju televizijos kanalus. Televizija (ir bendriau – „analoginės“ medijos), mano manymu, yra linkusi nustatyti patronizuojamą ar egzotizuotą queer įvaizdį. Tas, manau, ypač atsiskleidžia Shebetko filmuose, kuriuose per įvairius ukrainietiškus TV kanalus trans/queer asmenys pasirodo įvairiuose realybės šou, pramoginiuose konkursuose ar pride eitynių reportažuose per naujienų laidas. Visgi, esant socialinėms medijoms, įvaizdžių apie queer žmones įvairovė ėmėsi plėstis ir, drįsčiau teigti, nustojo būti tokia „egzotiška“ ar net radikalia kaip anksčiau. (Galbūt nesutinkate su mano teiginiu?) Ką socialinių medijų eroje reiškia pakliūti į parodą, kurioje „grįžtama atgal prie televizijos“, ypač Lietuvos, Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių kultūrų kontekste?

Agnė: Labai geras pastebėjimas, kuris tik parodo kaip po truputį keičiasi ir plečiasi queer reprezentacija ir įvaizdžių spektras. Taip pat atrodo, kad būtent tokiu formatu, kokiu buvo rodomas Shebetko sudarytas Ukrainos TV archyvas, labai nenuvertina žiūrovo, kuris apsuptas socialinių medijų. Parodos klipai ir jų gausa labai gerai papildytų šiandienos reels’ų kolekciją. Net ir LRT dabar panašiai transliuoja atrinktus klipus iš praeities archyvo. Ko iš tikrųjų negalėčiau teigti apie videomeno kūrinius, jų žiūrėjimas atrodo kaip rimtas iššūkis žiūrov/ams/ėms, nes vaizdas išsitęsęs laike vis sunkiau registruojamas išsitaškiusiame vaizdų informacijos triukšme. Kartais jaučiuosi pati kaip absoliuti keistuolė pervertė, kuri iš tikrųjų mėgaujasi žiūrov/ų/ių kankinimu paspaudusi play mygtuką videomeno peržiūrų programos metu. Man kartais net atrodo, kad videomeno iš praeitų dešimtmečių žiūrėjimą galima būtų prilyginti keisto fetišo formai kaip ir jo rodymą neuždarai meno bendruomenei.

Rokas: Pabaigai apie paskutiniojo projekto sezono „Naglis“ renginio „Vienos nakties nuotykis“ programos dalyvius, nuotaikas ir netikėtumus. Specialiai šiam renginiui sukurtus performansus pristatė Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografai Agnietė Lisičkinaitė ir Mantas Stabačinskas. Vakarą vedė drag karalienė Miss Plastika (šiuolaikinio šokio menininkas Povilas Bastys). Pasirodymus surengė drag karalius Timmy (šiuolaikinė menininkė bei Baltijos drag karalių tinklo ir festivalio organizatorė Metra Saberova) ir alternatyvios Lietuvos queer scenos atlikėja – Grabingoji Ledi, ir galiausiai, performatyvios programos pabaigoje įvyko šokėjos Austėjos Žalalytės kuriamos personos Bona Dawn burleskos pasirodymas. Muzikinėje renginio dalyje grojo Vilniuje veikiančio klubo „Opium“ serbų kilmės rezidentė didžėjė MIJU (Milana Lazic) bei Cheh – ilgą laiką Lietuvoje kuriantis muzikos renginių organizatorius iš Libano. Merginų pankroko grupės „Crucial Features“ būgnininkė Kotryna Verbylaitė surengė savo naujo solo projekto „Sarmata“ gyvą pasirodymą, taip pat debiutinį pasirodymą atliko soundcloud’o muzikos prodiuserė ir didžėjė UMA PUMA. Šioje renginio programos dalyvių ir pasirodymų gausoje norisi paklausti – kaip sekėsi ruošti renginio programą ir kaip praėjo pats renginys?

Edvinas: Svarbu paminėti, kad įgyvendindami projektą Kaune susidūrėme su tam tikru netiesioginiu spaudimu. Susilaukėme pastabų, kad tokio projekto miesto biudžetinė įstaiga neturėtų organizuoti, tokioms (LGBTQ+) temoms dar ne laikas ir ne vieta… Ironiška, kad projektas yra finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos – nacionalinės, ne miesto įstaigos, tad Lietuvos kultūros ekspertai įvertino projekto svarbą. Ir dar ironiškiau, kad tokios situacijos įvyksta kontekste projekto, skirto tyrinėti queer kultūrą 90-aisiais. Stebint projekte pristatomus tyrimus ir renginius net susidaro įspūdis, kad anuomet, palyginus, buvo „laikas ir vieta“, bet, deja – ne šiandien…

Žinoma, tokios situacijos tik paskatino mus dar labiau politiškai įkrauti ir taip jau politiškai angažuotą projektą, tad finalinį projekto renginį – performansų ir muzikos programą – nusprendėme dedikuoti 30-mečiui kaip Lietuvoje dekriminalizuotas homoseksualumas paminėti. Tyrinėjant istorinius ar šiuolaikinius queer diskursus naktinė kultūra užima labai svarbų vaidmenį, tad atsispirdami nuo tuo laikotarpiu Lietuvoje veikusių gėjų barų ir klubų, rinkdamiesi renginio formatą ir atsižvelgdami, kad Kaune neturime nė vieno LGBTQ+ bendruomenėms skirto oficialaus baro ar klubo, nusprendėme vienai nakčiai Kauno menininkų namuose atidaryti queer klubą. Taip siekdami ne tik politiškai įkrauti ir transformuoti viešos kultūrinės miesto institucijos erdvę, bet ir pasiūlyti, koks galėtų būti queer klubas šiandien – įtraukus nebe tik „gėjams vyrams ir jų draugams“ (kaip žurnalą „Naglis“ pristatydavo jo redaktorius), bet atviras įvairioms LGBTQ+ bendruomenėms ir skirtingoms queer kultūros raiškoms.

Sudėjome labai daug meilės ir dėmesio į šį projektą, ypatingai jo finalinę dalį. Pamenu, renginio vakarą, likus 10 minučių iki programos pradžios, Kauno menininkų namus apsupa policijos ekipažai. Atvykę pareigūnai informuoja apie gautą skambutį, kad pastate yra padėta bomba ir vis/i/os turi skubiai evakuotis. Iškart supratome, kad realios bombos nėra ir kad tai siekis sabotuoti renginį, kuriam Kaune „ne laikas ir ne vieta“. Visi, tiek programoje dalyvaujan/čios/tys meninink/ės/kai, tiek renginio lankyto/jai/jos susirenkame prie Kauno menininkų namų tvoros. Reaguoti turėjome greitai, bet negalėjome leisti, kad tiek pastangų nueitų perniek. Žinodamos ankstesnį kontekstą, buvome suplanavę renginį atidaryti kartu su 2021 metais Kaune įvykusių LGBTQ+ eitynių organizator/iais/ėmis skaitant Kaunas Pride manifestą. Tą ir padarėme, visi kartu su susirinkusia minia, šalia policijos mašinų ir stop juostų, skaitėme manifestą, primenantį ne tik apie vis dar mūsų valstybėje neužtikrinamas LGBTQ+ asmenų teises, bet ir apie homofobišką miesto savivaldos politiką. Pareigūnams informavus, kad į pastatą negalėsime patekti dar keletą valandų, nes specialiosios tarnybos tikrinti galimai pastate paslėptos bombos vyksta net iš Vilniaus (kažin, kaip toks scenarijus atrodytų realaus užminavimo atveju?), į pastatą esame neįleidžiami, negalime nei pasiimti ten pasirodymams paruoštos aparatūros, nei daiktų. Neįtikėtina, bet nė vien/a/s iš visų mūsų nepasidavė. Per pusvalandį sugebėjome renginį perkelti į socialinį centrą „Emma“, vietą, kuri jau šeštus metus Kaune buria aktyvist/us/es ir pažeidžiamas visuomenės grupes, tarp jų ir LGBTQ+ bendruomenes ir atlieka savotišką neoficialaus queer baro/klubo funkciją. Iki šiol prisimenu kaip minia su pride vėliava priešaky nuo Kauno menininkų namų Putvinskio gatve žygiuoja link Donelaičio gatvės. Daliai renginio programos įvykus ten, gavome skambutį, kad galime grįžti į Kauno menininkų namus. Nesitikėjome, bet visa publika sugrįžo (ir dar su kaupu), KMN salė buvo pilna kaip niekad!

Galiausiai netgi sugebėjome įgyvendinti pilną renginio programą ir šokti iki paryčių… Tad net sarkastiškai norisi padėkoti tam dėl bombos skambinusiam anonimui – šis renginys galimai nebūtų toks paveikus ir sėkmingas, nes dėl susiklosčiusios situacijos ir įsielektrinusios atmosferos, turėjome progą pajusti neįkainojamą bendruomenės solidarumo jausmą! Nes DABAR tam yra laikas ir vieta. Ypatingai su Agne norime padėkoti programoje dalyvavus/ioms/iems meninink/ėms/kams už lankstumą ir supratimą ir vis/oms/iems už palaikymą!

Daugiau informacijos: Nepadorūs Vakarai

Naglis (žurnalas). Vikipedija. https://lt.wikipedia.org/wiki/Naglis_(%C5%BEurnalas) ↩︎
Kaarin Kivirähk. Searching for a Label: The New East. A Shade Colder. https://www.ashadecolder.com/searching-for-a-label-the-new-east; Samuel Goff. What Is the post-Soviet? New East Digital Archive. ↩︎

Viršelio nuotrauka: Antono Shebetko paroda KMN galerijoje, kuratoriai E. Grinkevičius ir A. Bagdžiūnaitė pristato projektą „Nepadorūs vakarai. Naglis“, autorius V. Paplauskas