NICHE ir nišos alternatyviems šio laiko garsams. Pirma dalis: kūrėjai ir jų instrumentai

Šis tekstas yra pirmasis iš trijų, lydinčių Kauno menininkų namuose (toliau – KMN) kūrėjos ir atlikėjos Jūros Elenos Šedytės kuruojamą šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklą NICHE. Ciklas žymi platesnės KMN iniciuojamos platformos pradžią, siekiančią „stiprinti aktualios šiuolaikinės muzikos sceną mieste ir jaunųjų kompozitorių ir garso menininkų praktikų matomumą šalies muzikos scenoje“.

Ciklą sudaro trys koncertai: balandžio 6 d. Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas); gegužės 11 d. Kamilės Dambrauskaitės bei Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) duetas ir Adomas Palekas (Haga); birželio 8 d. Viktoras Urbaitis (Kaunas), Karolis Lasys (Helsinkis) ir Jūra Elena Šedytė (Vilnius). Iš pokalbių su pasirodysiančiais menininkais parengti straipsniai yra skirti apžvelgti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kūrėjų profesines perspektyvas, kontekstualizuoti kūrybines tendencijas ir atskleisti platesnes menininkų sociokultūrines refleksijas.

Šie tekstai yra apie norą suprasti mūsų laiką. To ambicingo klausimo – apie ką yra šiuolaikinė eksperimentinė muzika – iššūkis yra suderinti žvelgimą į dabartį giliai, pagaunant akimirką, kurioje klausome; ir plačiai, žvelgiant į tolyn nusidriekiančias sąsajas tarp dabarties ir kitų laikų atgarsių. Suderinti paradoksus ir kompromisus: tarp vietinio ir tarptautinio, jausminio ir analitinio, vertikalaus ir horizontalaus. Tarp garso meno ir viso kito, kas įvyksta prieš ir po garso. Mano kalbinti menininkai – virtuozai/ekspertai ir ieškotojai/žaidėjai – šį iššūkį priima įkūnydami tuos prieštaraujančius polius ir, Kamilės Dambrauskaitės žodžiais, per save juos perkošę, pasiūlo klausytojui daug paveikesnę santykio su pasauliu versiją. Šie tekstai tam, kad šį santykį atpažinti būtų kiek lengviau: tarp kūrėjų ir jų instrumentų, platesnių bendruomenių ir veiklos sričių, ir galiausiai viso šiandienos pasaulio ir jo visuomenių sąskambių.

Apie kompromisus ir paradoksus yra ir ši koncertų programa. Kaip ją apibūdina kuratorė Jūra Elena Šedytė, ciklas „yra apie kūrėjus, kurie yra atlikėjai“, siekiantys klausytojui atskleisti spektrą įvairialypių garsinių išraiškų: nuo „kamerinio, intymaus“ iki „ganėtinai performatyvaus ir garso objektų atžvilgiu išraiškingo“. Įžangoje minėtą įkūnytą prieštaravimą perfrazuoju iš mūsų pokalbių, kuriuose Jūra Elena pasakojo kaip šio ciklo kuravimas jai yra būdas perteikti pačios tyrinėjimus tarp buvimo „tuo, kuris perteikia savo kūrybos idėjas ir iš tiesų tapti objektu, kurį žiūrovai stebi ir per jį skaito ne tik garsus, bet ir tai, kas yra už garso.“ Kartu ir kiek paprasčiau, parodyti kiek „labai daug gražių alternatyvių pavyzdžių yra tarp mūsų“.

Muzikantas – menininkas – garso skulptorius

Apie bendruomenes ir jų persipynimą plačiau papasakosiu kitame straipsnyje. Noriu pradėti nuo profesinių apibūdinimų – kūrėjams priskiriamų sąvokų kaip ženklų, kurie padeda orientuotis klausytojui ir leidžia patiems muzikantams, dirbantiems tarp įvairių sričių, jaustis patogiai. Tikslas rodosi rasti balansą tarp paprastumo ir atvirumo, nepamirštant, kad pavadinimai kinta. Kaip pastebi pirmajame koncerte pasirodysianti Guostė Tamulynaitė, besiplečiančios darbinės trajektorijos – nuo klasikinės fortepijoninės muzikos į išplėstinių technikų lauką – apsunkina šią užduotį. Jai pačiai artimiausias menininkės apibrėžimas, tačiau ji pastebi kad kartais gali būti „sudėtinga suvokti, ką menininkai bando išreikšti [tuo terminu], tad aš dažnai save vadinu pianiste arba klavišininke, kompozitore ir atlikėja – norėdama sąvoką atidaryti“. Kartu kalbinti Karolis Lasys ir Kamilė Dambrauskaitė irgi atliepia informacinę pavadinimų naudą, nes, anot Karolio, lengvai suprantami žodžiai „leidžia kitam žmogui paaiškinti ir įtraukti jį į tai, ką tu darai“.

Pokalbiai greitai nuo „kas esi“ pasisuka prie „ką darai“. Karolis vietoj „aš groju“ renkasi savo veiklą apibūdinti kaip kompozicijų ar fizinių objektų kūrimą; Kamilė taip pat kūryboje daugiau koncentruojasi į garsinio objekto kūrimą nei į grojimą. Savo pasirodymus ji mato kaip sukurtų garso objektų pristatymus, kuriuose klausytojams parodo, kaip jie veikia. Karolis pritaria mano pasiūlytam muzikanto kaip skulptoriaus palyginimui, tik gal įtraukiant šiek tiek daugiau dinamikos su koncerto aplinka. Jam artimas ir kompozitoriaus, kuris yra gal ir šiek tiek inžinierius, statusas, ypač kai „turi pasidaręs dvidešimt grojančių robotukų ir turi padaryti taip, kad jie nesusidurtų ir neužsidegtų“. Balandžio 6 d. kartu su Guoste pasirodysianti Kopenhagoje gyvenanti Gintė Preisaitė, šiuo metu daug dirbanti su improvizacija ir kompozicija gyvu laiku, panašiai pastebi, kad jos praktikoje „kūrimo veiksmas sujungia atlikimą su idėjų užfiksavimu ir jų pakartojimu – nes tai jau tada tarsi vadinasi kompozicija – ir tu gali save vadinti kompozitoriumi“.

Išryškėja panašumai ir skirtumai: ateinančios iš labiau klasikinės muzikos srities, Jūra Elena, Gintė ir Guostė garso menininką asocijuoja su balansu tarp konceptualios kūrybos ir performatyvaus muzikos atlikimo; Kamilė, Karolis ir sonologiją Hagoje šiuo metu studijuojantis Adomas Palekas linksta į „pasidaryk pats“ estetikos ir instrumentų kūrimo apibūdinimus. Žodžiai tampa nuorodomis į asmeninius kontekstus: Viktorui Urbaičiui, kuris savęs nelaiko šiuolaikiniu menininku, savo kūrybą lengviausia sieti su klubine scena, DJ‘avimo kultūra ir taip kontekstualizuotu muzikos atlikimu. Svarbiausia, nei vienas iš kūrėjų į save nenori žiūrėti per rimtai, įsisprausti į uždarus ir visuomenės nepriimančius sąvokų rėmus. Kaip taikliai juokauja Kamilė, „neišmandrėt su žodžiais“. Karolis pritaria prisimindamas koncertą, kuris buvo apibūdintas kaip „gera muzika“. „Viskas, baigta. Visi apibūdinimai tame“ – garso patyrime teorinių nuorodų svarba išblėsta.

 

Instrumentas – įrankis – daiktas

Bekalbant apie kūrybos rėmus, praktikos atsiskleidžia tarsi atviras žaidimas su instrumentais, kurie tarpininkauja tarp kompozitoriaus/menininko/atlikėjo ir garsinės vaizduotės. Kamilė savo procese domisi daiktų sąveikavimu, Karolis pabrėžia sąsają tarp žmogaus ir objekto, norą tyrinėti kaip jie dinamiškai sąveikauja: „Man patinka galvoti, kaip objektai veikia ne tam, kam jie sukurti veikti, o kaip galėtų veikti – tai mane džiugina.“ Adomas šiuo metu gilinasi į sonifikaciją, „metodą garsiškai įgalinti duomenis arba procesus, objektus, viską, kas neturi garsinio prado“. Kas verčia daiktą muzikos instrumentu? Šiuo atveju atsakymas tampa dar sudėtingesnis – Adomas ieško būdų palikti žmogiškąjį kontekstą ir į garsą išversti mikroorganizmų augimą arba baltymų struktūras. „Jei muzikantai atsisėda prie sintezatorius ar pradeda juo groti“, palygina jis, „tai jau yra sistema, kuri yra mums pritaikyta; iš kurios mes mokam gauti grįžtamąjį ryšį ir mokytis. Man norisi sukurti analoginę sistemą garso kūrimui su mikroorganizmais. Ir iš esmės juos įgalinti, perduoti jiems tą kompozitoriaus rolę“. Meno ir mokslo jungtims daugiau dėmesio skirsiu kitame tekste. Bet trumpam grįžtant prie bandymo suprasti šiuolaikinį garso meną ir apibūdinti jo kūrėją, turbūt reiktų dar sykį pabrėžti instrumento vaidmenį – įrankiai yra istorinio laiko įrodymai; laiko, kuris turi savo būdus mums priminti apie savo ribotumą ir už mus daug platesnę gyvastį.

Net kai jie nėra tokie šiuolaikiški, įrankiai veikia kaip laidininkai. Guostė apibūdina fortepijoną kaip tikrai savą instrumentą, atvedusį ją iki dabartinio kūrybinio taško ir perkeitusį ją pačią. „Kad ir ką aš paimčiau į rankas, tas darbas bus persisunkęs mano muzikos žiniomis ir ateis iš mano muzikalumo“, sako ji. „Dirbu daug ir su judesiu, ir judesyje noriu naudoti muzikalumą kaip savo atspirties tašką. Tuomet pasidaro nebesvarbu, prie ko tu lietiesi, nors vis dėlto aš suvokiu virtuoziškumo ir išraiškos niuansų svarbą – nėra taip paprasta paimti bet kurį kitą objektą ir išversti tai, ką tu gali fortepijonu, tai užtrunka laiko“. Pirminis ir esminis instrumentas – kūnas? Gintė pritaria: „įvairūs motorikos ir kiti dalykai mumyse, jie veikia. Ir nors mes pradedam kurti kituose kontekstuose, aš pastebiu savo tam tikrus judesius, smulkmenas, kaip tam tikrą technologiją už kurią esu dėkinga savo išsilavinimui“. Panašiai kaip su sąvokom, šiuolaikinis muzikos įrankis savo aktualią formą įgauna tinkamame kontekste: fortepijonas, elektronika, mikroorganizmai ar Kamilės sukurti grojantys objektai veikia tol, kol veikia tas kultūrinis susitarimas tarp grojančio ir klausančio, kurį vadiname koncertu. Performatyvumas, kurį atsineša kiekvienas instrumentas padeda tol, kol nesuvaržo. Guostė apibendrina, kad kūrybos tikslas negali būti apribotas konkretaus objekto: tikslas „nėra pianinas, tai yra garsas“.

Garsas ir jo profesionalūs klausytojai

O kodėl garsas? Kamilė, „daug laiko dirbusi plokštumoje, su vizualiais dalykais“ pasakoja norėjusi „kuo labiau erdvinio meno“. Garsas jai patrauklus dėl „savo neapčiuopiamumo, trapumo ir laikinumo“. Karolis jai pritaria, ir prideda neracionalumą. „Muzika ateina ir atsiranda. Aš muziką laikau naratyvu, tik jis nėra pasakojamas loginėmis struktūromis, o sąsajas sudaro primityvesniame, jausminame lygyje tarp žmonių“. Viktoras taip pat įžvelgia emocinio paveikumo svarbą ir savo gyvuose programose bando jungti „jausminį ir fizinį išjautimą“, per garsą tapti platesnių kontekstų dalimi. Kūrėjų atsakymuose girdžiu intuityvumą, pasirinkimo nebuvimą – kaip pasakoja Adomas, net ir nusprendęs kad pasukti nuo muzikos, prie jos negrįžti negalėjo, nes ji „tiesiog pasiėmė ir pasivijo: iš pradžių kaip muzika, o po to ir plačiau kaip garsas, kaip neatsiejama gyvenimo dalis“. Jūra Elena primena, kad kaip percepcija, per kurią suvokiamas pasaulis, garso patyrimas yra ypač jautrus jutimas garso kūrėjams. Anot jos, „neišvengiamai susijęs su mūsų pasirinkimais komunikuoti per [garsinius] įrankius“. Pokalbį su Adomu, Jūra Elena ir Viktoru pabaigiame šita mintimi: garso kūrėjas pirmiausia yra geras klausytojas.

O skaitytojui turbūt anksčiau turėjau prisipažinti, kad esu šališka. Šie kūrėjai, KMN iniciatyva pakviesti aktualius garsynus į Kauną – būti šio pokalbio dalimi man svarbu ir artima. Balandžio 6 d. koncertas, kuriame pasirodys Guostė Tamulynaitė ir Gintė Preisaitė, taip pat neeilinis: jis bus pirmasis po trylikos metų Guostės koncertas Kaune ir Lietuvoje; pirmasis kuriame ji taip pat atliks savo kurtą muziką. Kartu pasirodysianti Gintė Preisaitė taip pat pasidalino savo asmenine Kauno menininkų namų laiko juosta, kur ji vis grįžta kitokia: pirmą sykį dar mokykloje, prieš pat egzaminą, vėliau su ankstyvaisiais eksperimentais. Šį sykį kvietimas – kaip savarankiškoms menininkėms į išsiilgto miesto Menininkų namus – šiuolaikinis labai asmeniška prasme, nes pačiu laiku. Kviečiu ir aš, paradoksaliai šiam straipsniui, neieškoti kompromisų ir jo nepraleisti.

_

NICHE
Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas
Kauno menininkų namai | Putvinskio g. 56-1, Kaunas

PROGRAMA:
Balandžio 6 d. 19 val. Gintė Preisaitė (Kopenhaga), Guostė Tamulynaitė (Oslas)
Gegužės 11 d. 19 val. Kamilė Dambrauskaitė ir Agnė Semenovičiūtė (Vilnius), Adomas Palekas (Haga)
Birželio 8 d. Karolis Lasys (Helsinkis), Jūra Elena Šedytė (Vilnius), Viktoras Urbaitis (Kaunas)

Visi ciklo koncertai NEMOKAMI.

Programos kuratorė: Jūra Elena Šedytė
Projekto vadovas: Edvinas Grinkevičius
Komunikatorė: Skaistė Kaurynaitė-Beniušė
Dizainerė: Kornelija Zizaitė
Projektą lydinčių straipsnių autorė: Ieva Gudaitytė

Projektą organizuoja: Kauno menininkų namai
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneris: Lietuvos muzikos informacijos centras