Niša, keičianti santykį su muzika

Jurgis Kubilius. Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas NEMUNAS internetiniame puslapyje.

Dažnai manome, kad geras koncertas – tai koncertas patogioje erdvėje. Simfoniniam orkestrui reikia puikios akustikos salės. Popžvaigždei – arenos, talpinančios tūkstančius. Tarpdisciplininiam pasirodymui būtina teatrinė „juodoji dėžė“, kurioje niekas neblaško dėmesio. 

Tačiau kartais geriausi koncertai įvyksta tokiose vietose, kurios pragariškai nepatogios. Kuriose neįprasta būti, keista ten eiti, jas velniškai sunku paversti tinkamomis gyvai muzikai. Tokie pasirinkimai, kaip, pavyzdžiui, įstaigų priimamieji, sukuria gausybę kliūčių. Tada nelieka kito kelio – tik ieškoti, kaip apribojimai gali įkvėpti netikėtus sprendimus.

Taip atsiranda muzika, nepajėgi gimti niekur kitur, vadinama įvietinta muzika. Ją kuria ir atlieka žmonės, ji skamba mūsų ausyse, tačiau kompozicijos „savininke“ galiausiai tampa pati įvykio erdvė.

Neseniai sužinojau, kad minėto pobūdžio muzika gali priklausyti „Sodros“ Kauno skyriui. Ne todėl, jog ši įstaiga turėtų autorines teises. Tiesiog „Sodros“ priimamasis – postmodernistinis atriumas su kylančiomis balkonų eilėmis – gali tapti muzikinio kūrinio dalimi.

Kaune jau ketvirtą kartą rengiamas šiuolaikinės muzikos ciklas NICHE kviečia klausytis jos neįprastomis sąlygomis. „Man atrodo, smagiausia dalis įvietintuose renginiuose ir koncertuose yra mąstyti, kaip veikti su erdve, o ne prieš ją“, – sako šių metų kviestinis kuratorius, kompozitorius bei garso menininkas Adomas Palekas. Drauge su bendrakuratoriumi ir NICHE sumanytoju Edvinu Grinkevičiumi jiedu papasakojo apie tai, kaip erdvė tampa muzikos bendrakūrėja.

GARSAS, ĮKŪNIJANTIS MUS SUPANČIĄ ERDVĘ

„Kai pernai pradėjome rengti NICHE koncertus ne tik Kauno menininkų namuose, jau buvome nusižiūrėję „Sodros“ pastatą, – prisimena E. Grinkevičius. – Jis toks postmodernistinis, turi daug konotacijų ir ten tikrai labai gražu: atriumas, stiklas… Kaunas garsėja tarpukario modernistinės architektūros palikimu. Mums buvo svarbu įtraukti kitokį objektą arba erdvę, nebūtinai klausytojus talpinančią patogiai.“

Ten, kur įprastai sėdime su talonu Nr. 834 ar 251A, laukdami savo eilės prie konsultanto langelio, pirmojo šiųmečio NICHE koncerto vakarą skambėjo ne šiaip foninė muzika, o paties vestibiulio skambesys ir aidesys, tapę kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūriniu. Autoriaus įgyvendinta idėja nenauja – tai vadinamasis hommage (pranc. pagarba, duoklė) XX a. legendinio garso menininko Alvino Lucierio „I Am Sitting in a Room“ („Aš sėdžiu kambaryje“). Čia garsas įrašomas vėl ir vėl, kol įraše lieka tik pačios aplinkos skambesys. Darbą lydinčiame tekste nusakoma, kas ir kaip vyksta:

Aš sėdžiu kambaryje, skirtingame nuo to, kuriame esi dabar. Įrašau savo kalbančio balso garsą ir ketinu [įrašą] leisti šiame kambaryje vėl ir vėl, kol kambario rezonansiniai dažniai sustiprės taip, kad bet kokie mano kalbos bruožai, galbūt išskyrus ritmą, bus sunaikinti. Tuomet girdėsi kambario natūralius rezonansinius dažnius, išreikštus pasitelkus kalbą. […]

NICHE kuratorius A. Palekas pasidalijo A. Bumšteino pasirinktu metodu: „Sodros“ foje senoviniu spinetu (mažesne klavesino versija) paskambinus muzikos atkarpėlę, jos įrašą čia pat vėl pagrodavo garsiakalbiai. Jų perduodamas garsas būdavo darsyk įrašomas – ir taip be pabaigos, savotiškas „sugedęs telefonas“. „Aidėdamas ir atsispindėdamas nuo aplinkinių paviršių, garsinis signalas palaipsniui transformuojasi. Muzikos fragmentas iš pradžių išlaiko savo harmoninę struktūrą, bet vėliau suyra, tampa tiesiog rezonansu. Taip po truputį sužadinama pati erdvė – koncerte tai buvo „Sodra“, – paaiškino pašnekovas.

Klausytojai pamažu galėjo patirti, kaip „Sodros“ vestibiulis tampa tikruoju kūrinio kompozitoriumi. Pasak A. Paleko, po keliolikos minučių girdėjai jau nebe spinetu atliekamus akordus, o patalpos rezonansą. Muzikos garsai ištirpo patalpos garse, klausytojų šnarėjime, kuriuos sustiprino kiekvienas naujas įrašas. „Net mažiausi garseliai, judesiai, atsikosėjimai, įtraukti į bendrą skambesį, jį transformavo. Nebuvo įmanoma prognozuoti, kaip tiksliai suveiks kūrinys, – tiek dėl jo specifikos, tiek dėl to, kad susirinkę žmonės pakeitė erdvės reverberaciją bei bendrą akustiką“, – dalijosi A. Palekas. 

KONCERTAS KAIP SITUACIJA

Nauja klausymosi situacija „Sodroje“ nėra išimtis – tai visos 2026 m. NICHE programos principas. Pavyzdžiui, kaip jaustis koncerte, kuriame publika sėdi eilėmis, bet garsas sklinda iš visų pusių? Antrasis NICHE renginys su elektroakustinės muzikos kūrėjais Andrew Peckleriu ir Giulia Rae pasiūlė būtent tokią patirtį – klausytis garso, keliaujančio iš aplink išdėstytų kolonėlių.

„Galvojome naudoti dūmus, kad nutolintume publiką nuo atlikėjo bei performatyvumo linijos ir paverstume garsą pagrindiniu elementu“, – pasakoja E. Grinkevičius. Toks sumanymas, anot A. Paleko, siejasi su akusmatinės muzikos tradicija, kai garso šaltinis nematomas. Pasak kviestinio kuratoriaus, siekta „patalpinti žmones į vientisą, tarsi „debesies“ principu kuriamą garso lauką. […] Matymo laukas susitraukia, atsiranda suvokimo disbalansas: vaizdinis ir garsinis rezultatas prasilenkia, nebesutampa, pradeda veikti kitaip.“

Kiekvienas NICHE renginys siūlo kitokį būdą klausytis. Pavyzdžiui, patirti elektroninės muzikos koncertą dienos šviesoje. Sakytume, šviesa naikina paslaptį, neturi nieko bendro su dažniausiai tamsioje aplinkoje girdima elektronika, tačiau NICHE cikle ji tampa tikslingu pasirinkimu. „Dienos šviesos nesistengiame slopinti, – pasakoja E. Grinkevičius. – Priešingai – šitas svarbus elementas sąmoningai įtraukiamas kaip dalis patirties. Tai ypač pasiteisino ankstesniuose renginiuose, kai natūrali besileidžiančios saulės šviesa organiškai papildė koncertą.“

Trečiasis NICHE pasirodymas santykį su garsu keitė pasitelkdamas ne tik šviesą, bet ir patį klausymo būdą. Minėtame A. Pecklerio ir G. Rae koncerte žmonės sėdėjo aktų salės kėdžių eilėse, o štai Kauno technologijos universiteto III rūmų mažojoje salėje buvo kviečiama pritūpti ant pagalvėlių. Atsipalaidavimas čia tapo ne šalutiniu efektu, o sąmoningai kuriama koncertinės situacijos, kurioje skambėjo olandų kompozitoriaus ir multiinstrumentalisto Son of Chi, trimitininko Arthuro Flinko bei lietuvių dueto „Ixoji“ muzika, dalimi.

Visgi labiausiai intriguoja paskutinis ciklo renginys, kurį patys kuratoriai vadina vakarėliu. „Kai su Adomu svarstėme koncertų kategorijas, šitas turėjo darbinį pavadinimą – kažkas panašaus į open club. Tokia užuomina į elektroninės muzikos praktiką, susijusią su šokių ir naktine kultūra.“

Klubas dažniausiai siejamas ne su klausymusi, o su buvimu – judėjimu, pokalbiais, triukšmu. Būtent todėl įdomu, kas nutinka, kai tokia aplinka tampa koncerto forma. Birželio 5 d. vakarą „muzikinis baras“ suburs perkusininką Vladą Dieninį, Belgijoje kuriantį lietuvių duetą „ugne&maria“ ir žymią amerikiečių dainų autorę, performansų menininkę Lyrą Pramuk.

ETIKETĖS IR NIŠA

Lietuvoje gausu netradicinio požiūrio į šiuolaikinę muziką, tad kyla natūralus klausimas – ar čia aptarta kitokio erdvės ir garso santykio ieškanti NICHE programa yra nišinė?

„Niša“ – viena iš sąvokų, mene kartais veikiančių kaip įspėjimas: tai ne visiems, per sunku suprasti, per siaura „normalių žmonių“ ratui. Tačiau koncertų ciklas NICHE tarsi sąmoningai bando tokią sampratą pakeisti. „Niša“ nebūtinai yra negatyvus terminas, – sako E. Grinkevičius, mąstantis apie tai jau ne vienus metus. – Niša gali būti vieta, leidžianti atrasti, kurioje esi laukiamas, kur tau ištiesta ranka. Kur gali būti išgirstas platesnės auditorijos.“

Regis, kultūrinė niša kartais funkcionuoja ir panašiai kaip sieninė niša. Tai vieta prisiglausti, kad pasislėptum nuo vėjo, kad būtų ramiau. Iš pirmo žvilgsnio, priešinga tam, ką siūlo NICHE: nepatogios erdvės, kitaip sklindantis garsas, neįprasta klausymo patirtis. Tačiau šiame cikle nepatogumas nevirsta atstūmimu – priešingai, jis suartina. Kai nebegali remtis įprastais orientyrais, imi aštriau matyti, justi, girdėti. Štai tokia niša, A. Paleko žodžiais tariant, sukuria „naują ryšį tarp kūrėjo, atlikėjo, klausytojo ir erdvės“.