Parodoje „Kas lieka delne“ – butelių choras, ironiški hibridai ir krytis į bedugnę

Nuo butelių choro, 24 minučių kryčio į bedugnę iki plieninių fotoalbumų, saugančių istorijas nuo pašalinių žvilgsnių, Kauno menininkų namų galerijoje iki kovo 28 d. veikianti paroda „Kas lieka delne“ kviečia apmąstyti, kokius prisiminimus ir objektus pasirenkame paleisti, o ką tvirtai laikome su savimi – savo delne – net tada, kai atrodo, jog viskas aplinkui nyksta.

Paroda jungia atviro kvietimo metu atrinktų menininkų Klaido Paškevičiaus, Augustės Verikaitės, Bob Bicknell–Knight, Gabrielės Oržekauskaitės ir Kristupo Giko darbus. Parodoje įvairių medijų kūriniai kviečia atsigręžti į tai, kas yra trapu, efemeriška ar vos pastebima nuolat kintančiame, nestabiliame pasaulyje.

„Delnas yra svarbus tiek buitine, tiek socialine prasme – delnais liečiame mus supantį pasaulį, pasisveikiname ir atsisveikiname, laikome kišenėse netelpančius daiktus, o juose esančias gyvenimo linijas skaito būrėjos. Sutelkę dėmesį į vieną detalę ar kūno dalį – šiuo atveju delną – galime atrasti neakivaizdžius ryšius, kurie leidžia pamatyti visumą iš kitos perspektyvos“, – sako parodos kuratorė Saulė Noreikaitė.

Choru dainuojantys buteliai

Menininkas Kristupas Gikas parodoje pristato garso instaliaciją „Butelių choras“, kurios idėja jam kilo pastebėjus, jog stovint lauke su atidarytu buteliu rankoje šis, papūtus vėjui, ima groti. Rudenį instaliaciją įgyvendinęs Austrijos kalnuose, šįkart jis pristato naują jos versiją, kurioje lankytojai, judindami virš butelių pakabintą ventiliatorių, gali patys diriguoti jų chorą.

„Man įdomios daiktų perdirbimo idėjos – kaip galima panaudoti nereikalingas medžiagas ar atplaišas naujuose kontekstuose, kaip tada jos įgauna naują reikšmę. Tokiu būdu įvyksta savotiška daiktų cirkuliacija. Pavyzdžiui, jei nebūčiau panaudojęs šio ventiliatoriaus, jis turbūt dar daugybę metų stovėtų tėčio garaže, o buteliai, pripildyti obuolių sulčių, būtų neištrūkę iš mamos spintos. Norėdamas kūrinį įvietinti, butelius pastačiau ant medienos, kurią radau Kauno menininkų namų rūsyje. Ji galbūt niekada nebūtų iš rūsio iškeliavusi, tačiau šiandien pagaliau išėjo į galerijos erdvę“, – dalijasi menininkas.

Ironiški hibridai

Kurdama titnago gabalėlių, ant kurių prilituotos elektronikos detalės, kolekciją, menininkė Gabrielė Oržekauskaitė pripažįsta, jog juokėsi ir iš savęs, ir iš pasaulio. Titnagas, kurį ji pati skaldė, čia tampa nuoroda į žmogaus darbo ir įrankių gamybos pradžią, o kompiuterių dalelės reflektuoja algoritminę realybę.

„Kūrinys yra dviejų skirtingų epochų samplaika, ironiškas hibridas. Man buvo svarbu paliesti šiandien aktualias temas – algoritmus, kurie dominuoja skaitmeninėse platformose, ir kaip yra nuvertinamas žmogaus instinktas, kai jie vis daugiau sprendimų priima už mus. Pastebiu, kaip vyksta vertės kaita – instinktas, saviraiška ir kritinis mąstymas atsiduria antrame plane, o tai tam tikra prasme iškreipia mūsų santykį su realybe. Vienas iš šio reiškinio produktų – silpnėjantis žmogaus ryšys su išoriniu pasauliu ir su pačiu savimi. Norėjau reflektuoti, kaip technologijų amžiuje žmogaus organika yra nuvertinama tiek materialine, tiek socialine ir kultūrine prasme“, – teigia ji.

Paminklas šiuolaikiniam žmogui

„Mano brangus drauge“ – menininko Klaido Paškevičiaus kūrinys, pirmiausia prasidėjęs nuo teksto, it dienoraštyje užrašyto pokalbio su savimi. Vėliau, ieškodamas šiam tekstui tinkamos formos, menininkas prie malkinės pastebėjo lentas, likusias nuo tada, kai uošvis ardė namo stogą. Pagailėjęs jų, jis šias šiukšles, atidėtas žiemai kūrenimui, susirinko ir pradėjo kūrybinį procesą.

„Kūrinys yra tarsi nebylus pokalbis su draugu, kuris galbūt egzistuoja, gal ir yra konkretus žmogus, kuriam pasakoju istorijas ir mintis, bet galbūt tuo pat metu šneku ir su savimi – kaip su draugu, kaip su priešu. Tai yra odė, memorialinė lenta, paminklas šiuolaikiniam žmogui. Pats procesas buvo gana alinantis ir priminė kankinio motyvą, nes raižiau klūpėdamas. Medžio struktūra diktavo procesą, tad nepavyko visko išraižyti rišliai – tekstas virto tarsi runomis. Kartais pradedi skaityti, bet pasimeti. Lieka tik teksto nuotrupos, nesusivedančios į bendrą visumą. Tačiau man patinka šis pasiklydimas, ryšio mezgimas“, – sako jis.

Svajojimas su blakstiena

Vienas iš menininkės Augustės Verikaitės parodoje pristatomų kūrinių – fotografija „Eyelashwish“, kurioje užfiksuota ant skruosto nukritusios blakstienos akimirka. Gimęs tiesmukai, bet jautriai, kūrinys yra susijęs su menininkės svarstymais apie svajojimo procesą.

„Fotografijoje įvyksta svajojimas su blakstiena, kuris man pasirodė kaip mažas, labai intymus ritualas kasdienybėje, nes tai – gestas tarp dviejų žmonių. Kitas žmogus suteikia tau galimybę bent jau mintyse išsakyti savo troškimus. Man šis ritualas yra emocinės stiprybės, pasitikėjimo savo ateitimi simbolis – galbūt naivus, galbūt prietaringas, bet vis tiek to manifestacija. Tai yra kasdienybės, bandymo prisileisti kitą arčiau, kurti ryšį ir svajoti išraiška, bet kartu ir užsidarymas, refleksija, ką reiškia būti jaunu menininku, jaunu žmogumi dabartyje“, – sako ji.

Pliene įkalinti prisiminimai

A. Verikaitė parodoje taip pat pristato kitą kūrinį – nerūdijančio plieno lakštus, primenančius senus fotoalbumus. Vieno apsilankymo pas tėvus metu menininkė vartė šeimos albumus ir pastebėjo, jog jos tėvai ir seneliai yra sukaupę gerokai daugiau materialių nuotraukų nei ji pati. Tai paskatino ją permąstyti atmintį bei jos materializavimą.

„Norėjau įprasminti, kaip skirtingai kartos suvokia laiką. Kūrinys yra senų fotoalbumų imitacija, tačiau vietoje įprasto kartono naudojau plieną. Kartonas man yra laiką nusakanti medžiaga, nes jis senėja, įtrūksta, o plienas – šaltas, sistemingas, įkalinantis. Šie lakštai atsirado kaip šarvai, nuo pašalinių žvilgsnių saugantys prisiminimus, kurie yra svarbi identiteto išraiška. Niekas iš tavęs negali atimti tavo istorijos, prisiminimų. Tuo pat metu šį kūrinį matau ir kaip baimę pačiai būti įrašytai kažkieno atmintyje, kuri galbūt nėra jauki. Todėl kūrinyje pačių nuotraukų nėra – matome tik jų imitaciją, išvirkštinę pusę“, – pasakoja menininkė.

24 minučių krytis į bedugnę

Iš Jungtinės Karalystės kilęs, šiuo metu Estijoje gyvenantis menininkas Bob Bicknell–Knight parodoje pristato kompiuterinės grafikos filmą „Decline“, kurio pagrindinis veikėjas – nuskenuota ir animuota skulptūrinė figūra – krenta į begalinę platybę, kol jo kūnas nevaldomai blaškosi ir kraiposi.

„Originali skulptūra buvo maždaug mano dydžio, o jos pozą įkvėpė mano velionis senelis, kuris mirė savo mėgstamame fotelyje. Todėl, kai kūriau skulptūrą, daug galvojau apie netektį ir mirties priėmimą. Dabar skulptūra yra muziejuje, todėl animuotas filmas man tapo būdu išlaikyti kūrinį su savimi. Didelė mano kūrybos dalis yra susijusi su santykiu tarp skaitmeninio ir fizinio pasaulio – naudoju vaizdo žaidimus kaip būdą kalbėti apie platesnes temas. Kurdamas šį filmą, mąsčiau apie laiką ir irimą, nerimą, kurį jaučiu dėl klimato krizės, apie kontrolę ir bejėgiškumą“, – teigia jis.

Grupinė menininkų paroda „Kas lieka delne“ Kauno menininkų namų galerijoje veikia iki kovo 28 d. Ši paroda yra antroji iš keturių grupinių menininkų parodų ciklo. Kitos ciklo parodos vyks balandžio 9–25 d. ir gegužės 7–23 d.