Po neramiu prisiminimų dangumi. Apie „Mokumentų“ peržiūras spalį

Po neramiu prisiminimų dangumi. Apie „Mokumentų“ peržiūras spalį

Publikavimo data:

2021 10 06

Kauno menininkų namai ir vėl atveria duris kviesdami į filmų peržiūrų programą „Mokumentai“, kuri vyks spalio mėnesio tris ketvirtadienius iš eilės. „Mokumentai“ – videomeno ir kino filmų, analizuojančių skirtingas realybes bei tų realybių konstravimą įvairiapusiškai naudojant archyvinę medžiagą, sklaidos projektas. Programoje numatytos iš viso keturios peržiūros, kurių metu susipažinsime su vengrų menininkų dueto „Mažoji Varšuva“ (Little Warsaw) kūryba ir išvysime Gintaro Makarevičiaus filmų retrospektyvą.

Mokumentikos (angl. mockumentary) filmų žanras, kuriuo yra grindžiama ši peržiūrų serija, atsirado beveik kaip judėjimas pažvelgti į rimtus dokumentinius filmus, kurie bandė įtvirtinti, atskleisti vienintelę bei neginčijamą tiesą, ironiškai arba išryškinant neginčijamos tiesos dvilypumą. Tačiau „Mokumentai“ analizuoja tyrimo metodus, pasakojimo konstrukcijas, kurios dažniausiai yra naudojamos kuriant scenarijus filmams, kurie patenka tarp dokumentikos bei meno ribų.

2020 m. jau vykęs videomeno ir filmų peržiūrų ir diskusijų ciklas, toliau planuoja analizuoti istorijos ir fikcijos santykį bei bandyti atsakyti į klausimą: kur galima nubrėžti ribą tarp dokumentikos ir videomeno, arba tarp dokumento ir meno kūrinio? Šiuo tikslu videomenininkai, kuratoriai, filosofai bei istorikai bus pakviesti diskutuoti apie mažųjų pasakojimų prasmę, asmeninių bei valstybinių archyvų naudojimą kuriant naratyvus.

„Šiandien labai dažnai susiduriame su klausimais apie tiesos klastojimą. Mokumentika tiesiogiai siejasi su tikrovės „klastojimu“, bet labai dažnai mokumentikos metodas sukelia daug daugiau klausimų apie patį istorijų konstravimą, todėl, pasirinkusi tokį programos pavadinimą aš norėjau pabrėžti santykio tarp įvairių naratyvų konstravimo metodų svarbą. Man svarbu parodyti, kad menininkų kuriami naratyvai mums gali padėti kritiškai žvelgti į mums nuožmiai primetamą dominuojantį pasakojimą“, – teigia programos kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė.


Apie politinę atmintį

Šiais metais programa prasidėjo filmo „Los Andželas vaidina save“ peržiūra rugsėjo 16 d. Kauno menininkų namuose. Filmo pagrindas – Holivudo filmų ištraukos sumontuotos taip, kad Los Andželo miesto vaizdai iškiltų į pirmą planą ir vaidintų pirmaeilį vaidmenį. Taip režisierius bando paliesti opius socialinius miesto klausimus ir prikelti iš užmaršties nepriklausomų Los Andžele gyvenančių režisierių darbus. Anot filmą pristačiusio VDU dėstytojo J. D. Miningerio, „Los Andželas vaidina save“ yra apie vaikštančių, ne važinėjančių automobiliais, miesto gyventojų žvilgsnį, kuris Holivudo mašinai dažnai būna neaktualus.

Šis filmas Mokumentų programoje patenka į „Anoniminis kaip politinis” ciklą, skirtą intensyviai apmąstyti vieną iš pasakojimo konstravimo metodų, kai vaizdai ar naratyvai yra „užgarsinami“ ir sumontuojami taip, kad įgyja visiškai kitokią prasmę, atskleidžia kitus akcentus. Taigi, analizuojant anoniminius vaizdus/naratyvus naudojant montažą, dramaturgijos priemones autoriaus pasakojimas įgauna labai konkrečią politinę žinutę. Pirmąjį programos ciklą pratęs menininkų duetas iš Vengrijos „Little Warsaw“ pristatydami 2011 m. filmą „Kvailių laivas“ (angl. „The Ship of Fools“).

Menininkų duetas András Gálik, Bálint Havas gyvena ir dirba Budapešte. Dirbdami nuo 1999 m. „Mažoji Varšuva“ duetas gilinasi į istorinę atmintį ir jos santykį su asmeninėmis žmonių patirtimis naudojant filmų, instaliacijos ir skulptūros medijas. Per pastaruosius metus „Mažoji Varšuva“ tyrinėja meno objektą, kaip sudėtingą kodų, konvencijų ir žymenų sistemą, kuri tarpininkauja tarp menininko ir visuomenės. Daugelyje savo projektų juos taip pat domina pokario Vengrijos paveldas, kai iškeldami viešus, pasmerktus užmerščiai paminklus iš įprastos aplinkos, pasitelkdami archyvinę medžiagą, jie sukuria jiems naują pasakojimą.

Menininkų filmas „Kvailių laivas“, prodiusuotas Europos šiuolaikinio meno bienalės „Manifesta 7“, yra dramatizuota dviejų dienų tikro įvykio, kai 2002 m. grupė anarchistų okupavo apleistą pastatą mažame Italijos mieste, interpretacija. Filmo scenarijus sudarytas iš įvykio vietos tyrimų ir žmonių pasakojimų. Filme nagrinėjamas apsuptas legendų skvotinimo reiškinys mažame miestelyje, taip pat atkartojamas iškeldinimo momentas, atskleidžiant tam tikras įvykio detales. Filmas yra situacijai jautri įvykio dalyvių tarpusavio santykių rekonstrukcija, naudojant paprastus dramaturgijos metodus.


Užmirštų prisiminimų istorijos

Antrasis „Mokumentų“ ciklas – „Asmeninis kaip istorinis” – gilinsis į asmeninės istorijos, naratyvo bei archyvo santykį, kai asmens dokumentavimo aktas tampa istoriniu dokumentu, artefaktu. „Cikle pateikiami pavyzdžiai, kaip archyvu tampa individualiai sukurti filmai, videomeno darbai nagrinėjantys žmonių santykį su istorija arba dar nereflektuota praeitimi.“ – teigia programos „Mokumentai“ kuratorė. Antrąjį ciklą kaip ir pirmąjį sudarys du seansai su diskusijomis, kuriuose bus rodomi lietuvių menininko Gintaro Makarevičiaus ir lenkų kūrėjos Annos Konik darbai.

Spalio 21 d. Kauno menininkų namuose vyks Gintaro Makarevičiaus videomeno kūrinių retrospektyva, kurioje bus rodomi trys jo filmai. Nuo filmo apie Vilniaus skaitiklių gamyklos darbuotojus iki keltininkų kasdienybės 2013 metų Makarevičiaus filme „Persikėlimas“. „Nors mano filmai dažniausiai yra priskiriami socialinių filmų kategorijai, bet beveik visi jie pradžioje kaip idėja atsirado dėl labai subjektyvių priežasčių. Prieš pradėdamas filmuoti, visada bandau surasti atvirą kontaktą su tais žmonėmis, kuriuos noriu filmuoti. Stengiuosi kiek įmanoma nemanipuliuoti žmonių pasitikėjimu ir nekurti specialių situacijų. Siekiu, kad tikrovė pati save pademonstruotų.“ – teigia Gintaras Makarevičius kalbėdamas apie savo metodus kuriant filmus.

Mokumentų programą užbaigs lenkų menininkės Annos Konik filmas „Po ramiu dangumi“ (angl. „Under a Placid Sky“) (2018). Filme bandoma susieti žydų, repatriantų iš rytinės Lenkijos pasienio, ir vokiečių mažumos istorijas ir patirtis mažame miestelyje, vadinamame Dobrodzień, Lenkijos pietuose tarp Čenstakavos ir Opolės. Pagrindinis filmo veikėjas yra menininkės motina, kenčianti nuo senatvinės demencijos. Nuo jos atsispirdama menininkė toliau nagrinėja miestelio individualios ir kolektyvinės atminties nesutapimus. Kokie tie išsaugoti prisiminimai apie Dobrodzień miestelį ir jo gyventojus? Kodėl ir kaip kai kurie prisiminimai yra užmirštami galima bus aptarti spalio 28 d. po Annos Konik filmo peržiūros Kauno menininkų namuose.



_

Straipsnio autorius: Arturas Slepkovas

Iliustracijoje: Kadras iš filmo „Los Andželas vaidina save“ (Los Angeles Plays Itself), 2003 m., rež. Thom Andersen