Roisín McGuigan: „Siekiu išjudinti istorijos pamatus ir iš naujo įvertinti tai, ką žmonės mano žiną“

Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“

„Žmonės iš tikrųjų nežino, kiek daug dar yra sienų. Rytų bloko sienų griuvimą šventėme devintajame dešimtmetyje. Bet nepaisant taikos susitarimo, kuriam jau 25 metai, Belfaste ir visoje Šiaurės Airijoje vis dar egzistuoja sienos, skiriančios katalikų ir protestantų bendruomenes. Taigi taika – popierinė, žmonės nesugyvena. Iš dalies tai mane ir motyvuoja – šios nesantaikos istorija bendrame kontekste nėra aktuali naujiena. Na, žinote, visada kažkur vyksta jau kitas karas. Ir žiniasklaida visuomet telkia dėmesį į karščiausias žinias“, – apie savo, kaip menininkės, pasirinkimą pasakoja Roisín McGuigan. Airė savo kūriniuose nagrinėja atminties ir jos įamžinimo problematiką – dažniausiai ji remiasi Šiaurės Airijos, kur politinis ir kultūrinis ekstremizmas tęsiasi daugiau nei 50 metų, pavyzdžiu. 

Sulig atėjusiu pavasariu baigėsi R. McGuigan rezidencija Kauno menininkų namuose. Viešėdama mūsų mieste ji žvelgė į probleminių istorijų įamžinimo mechanizmus ir lygino lemtingų 1972 m. įvykių Kaune ir Deryje-Londonderyje patirčių reprezentacijas. Šios rezidencijos rezultatai pavasarį bus eksponuojami parodoje Derio Šiuolaikinio meno centre. 

Pokalbio su R. McGuiguigan ištrauka skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ (2024 m. kovo 2 d.)

Kaip teisingai tarti jūsų vardą, Roisín? 

Jis tariamas skirtingai, priklausomai nuo to, iš kur esi kilęs. Gimiau Šiaurės Airijoje, vaikystę praleidau vadinamosiose šešiose grafystėse. Tai yra mūsų šalies dalis, valdoma Didžiosios Britanijos, Jungtinės Karalystės. Bet dabar gyvenu Airijos Respublikoje. Persikraustydama nemaniau, kad palieku savo tėvynę – žinote, daugumai airių tai ta pati šalis, tik dvi atskiros jurisdikcijos. Tai ir yra mano kūrybos esmė – problemos, susijusios su ta kartais akivaizdžia, kartais plika akimi neregima takoskyra.

Nors Airija ir Lietuva turi daug panašumų – ne tik istoriškai, juk jūsų saloje gyvena daug mūsiškių, visgi, turiu prisipažinti, ne taip gerai išmanau Šiaurės Airijos kontekstą. Pamenu, paauglystėje pasidomėjusi grupių „U2“, „The Cranberries“ kūrinių kontekstu buvau nustebusi, kad krikščionys gali taip nesutarti. Kaip suprantu, pastarųjų dešimtmečių istorija airiams dar nėra išspręsta praeitis? 

Taip. Gimiau nelaimių laikotarpiu (‘Na Trioblóidí’, arba ‘The Troubles’ – pavadinimas konfliktui, kuris oficialiai tęsėsi nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki 1998 m., – red. past.), galima sakyti, per pilietinį karą. Čia buvo šaudoma, sprogdinama, veikė sukilėliai, tai buvo nesaugi vieta visiems. Pavyzdžiui, užgrobiamas mokyklinis autobusas. Mokinius jie tiesiog išlaipina, o autobusą padega, kad galėtų užblokuoti kelią.

Kas tie jie? 

Na, kaip bebūtų keista, tai žmonės, kurie buvo mūsų pusėje. Bet jie vis tiek išlaipindavo vaikus iš autobuso. 

Pavyzdžiui, štai kas nutiko mano tėvams. Tėvas turėjo autobusiuką – jis buvo inžinierius, jame vežiodavosi įrangą, reikalingą darbui. Jie nusprendė atimti iš jo tą autobusiuką. Mamai įrėmė pistoletą į galvą ir pasakė, kad jei neatiduosite, mes ją nužudysime. Teko paklusti. Panašių istorijų galėtų papasakoti daugybė žmonių, gyvenančių šiose vietose. Tai tiesiog tapo kasdienybės dalimi.

Ar menas tapo jūsų išsigelbėjimu, būdu  iškalbėti traumą? 

Galiausiai taip. Žinote,man prireikė nemažai laiko, kad iš tikrųjų imčiausi politikos, ir mano kūryboje ji atsirado visai neseniai. Na, bet niekas neatsiranda iš tuštumos.

Nemažą gyvenimo dalį buvau gana apolitiška, nes politika buvo prieštaringa ir problemiška. Mintis, kad gali pasisakyti prieš valdžią, buvo neįmanoma, tai buvo tiesiog pavojinga. Bet galiausiai pasiekiau tašką, kai supratau, kad turiu ką pasakyti. Turiu savo istoriją, kurią noriu pasakoti, ir tai galiu padaryti per meną. 

Mano menas atlieka tam tikrą funkciją. Tai ne tik dekoratyvumas. Menas turi prisidėti prie visuomenės dialogo. Manau, darau viską, ką galiu, kad nušviesčiau problemas, traumas, taip pat ir potencialą bei grožį. Nes turi būti ir viena, ir kita. Visada yra ir viena, ir kita.

Studijavau tapybą ir meno istoriją, daug metų tapiau abstrakčius paveikslus. Bet visada – žemę, teritoriją. Sukūriau daug darbų apie tai. Ilgainiui supratau, kad iš tikrųjų mane domina MANO žemė, mano vieta. Atėjo momentas, kai suvokiau, kad jei jau ketinu apie tai kalbėti, jei ketinu apie tai kurti meną, turiu IŠ TIKRŲJŲ kurti meną apie tai. 

Vis dar tapau, tai mano praktikos dalis. vis dar mėgstu abstrakciją. Manau, ji leidžia ne tiek dviprasmiškumą, kiek interpretacijos atvirumą, ne pažodinį pasakojimą. Tai nėra nuspėjama jaunatviška reakcija, anaiptol – tai ilgo proceso rezultatas. Bręsdama įgijau pasitikėjimo kalbėti apie savo istoriją. Suvokiau, kad ji susijusi su mus supančiu pasauliu, kad nesame tik šešios grafystės saloje Europos pakraštyje. Tai istorijos, kurios kartojasi ir kitose šalyse, ir  nors turime sienas, tai yra mus vienijančios patitys. Vertinu tai, kad turiu galimybę pasidalyti šiomis istorijomis Kaune ir mokytis iš čia esančių žmonių.

Kaip manote, ar šiandien kas nors dar turi privilegiją būti apolitišku?

Geras klausimas, nes viskas yra politika, nesvarbu, ar iš didžiosios P, ar iš mažosios. Menininkai vis dažniau naudojasi savo turima platforma ir galimybe užimti poziciją. Aišku, kaip pati matote, daug kas yra sankcionuojama, atšaukia, o tai reiškia, kad vis daugiau žmonių netenka balso. Žodžio laisvė, kuri neatsiejama nuo meninės raiškos, vėl ribojama, padėtis yra trapi. Taigi galbūt kiekvienas turime tik labai konkretų laikotarpį, kai galime išreikšti tikrąją savo nuomonę. 

Ar Airijoje daug panašų lūžį patyrusių jūsų kartos menininkų? 

Sakyčiau, kad ne visi eina šiuo Šiaurės Airijos istorijos keliu ir siekia tai nagrinėti savo darbuose. Manau, kad tai priklauso nuo to, kur šiuo metu esi savo gyvenime, o gal ir nuo to, kur gyveni. Aš pati nebegyvenu Šiaurės Airijoje,  galbūt  atstumas suteikė man galimybę tinkamai į ją pažvelgti.Pažįstu keletą draugų, kurie vis dar dirba Šiaurėje, ir jų darbai nėra politiški.

Pati siekiu išjudinti istorijos pamatus ir iš naujo įvertinti tai, ką žmonės mano žiną. Nes, nors buvo daug problemų, buvo ir tiesiog kasdienybės. Mes gyvenome. Mano pasakojama istorija kiek prasilenkia su ta, kurią transliuoja žiniasklaida.

Kaip tik vakar mačiau antraštę – atrodo, BBC pripažino, kad kontroliavo, kas buvo rašoma ir kalbama apie Šiaurės Airiją 8-ame, 9-ame ir 10-ame dešimtmečiuose. Tai pirmas kartas, kai apie tokią cenzūrą kalbama viešai. O kai vienpusiška istorija sukama vėl ir vėl, žmonės tiesiog pavargsta. Taigi nenoriu pasakoti vėl to paties. Noriu atgaivinti atmintį, kad žmonės geriau suvoktų, kas iš tiesų įvyko, o mūsų tauta pagaliau išjudėtų tolyn.

Papasakokite apie tai, ką pastaruoju metu kuriate.

Savo studijoje Dubline sukroviau labai, labai didelę laužą. Tiesa, jis - atvirkščias, stovi ant savo smaigalio. Tai mano pareiškimas prieš politinius laužus (tokie laužai tradiciškai degami protestantiškuose Šiaurės Airijos rajonuose, jie simbolizuoja pergalę mūšiuose su Romos katalikais, – red. past.). Priskirčiau juos prie minštojo terorizmo, kai kurstomas priešiškumas tarp kitokias pažiūras turinčių, skirtingose kultūrinėse aplinkose užaugusių žmonių. Mano požiūriu, šie laužai agresyvūs, bet jie leidžiami. Taigi apverčiu laužą protestuodama prieš jo koncepciją. Tuo pačiu tai tarsi trimatis Dantės „Pragaro“ atvaizdavimas. Tai sudėtingas kūrinys, jis vis dar laukia premjeros viešumoje.

Airijoje ir Šiaurės Airijoje požiūriai į tai, kaip galima prisiminti ir įamžinti įvykius, skiriasi, o kai kuriais atvejais atmintis neigiama. Neramumų tarp katalikų ir protestantų istorija trunka juk gerokai daugiau nei 50 metų. Žmonių, kurių dėl to netekome, atminimas nebūtinai įamžinamas taip, kaip tai galbūt daroma kitose šalyse, kuriose pasistūmėta šiais klausimais.

Ant stalo, prie kurio šnekamės, padėtas pyragas. Kaip suprantu, jis – svarbi jūsų rezidencijos Kaune dalis?

Šį pyragą mane išmokė kepti bendramokslis baskas, tai buvo daugiau nei prieš 20 metų. Tuomet nė nebūčiau pagalvojusi, kad receptas iš krašto, kurio žmonės nori būti nepriklausomi, pravers meninėje praktikoje.

Apskritai kūryboje renkuosi labai paprastas priemones. Na, mes ir dabar sėdime prie stalo ir kalbamės, paprastai, žmogiškai, be konkretaus plano. Lyg būtume susitikusios tiesiog kavos ir pyrago. Taip galima kalbėti apie sudėtingus dalykus atvirai. Taigi iš tiesų iškepiau pyragą, kuriuo dalinuosi ir tikiuosi, kad mainais kauniečiai pasidalins savo istorijomis. Kalbamės taip, kad jie nesijaustų tardomi. Tai tiesiog pašnekesiai apie tai, kaip žmonės prisimena. 

Vadinu savo kepinius atminimo pyragais ir dekoruoju juos šūkiais. Ant šio, pavyzdžiui, yra metai – 1972-ieji. Jie susiję su Kauno istorija, su Romo Kalantos susideginimu, o ir su Kruvinuoju sekmadieniu Šiaurės Airijoje (1972 m. sausio 30 d. Belfaste susirėmus IRA ir britų kariams žuvo 14 civilių, – red. past.). Panaudojau šiuos metus kaip katalizatorių, kaip priemonę paklausti – kaip kalbėsime apie šią istorijos atkarpą? Ar yra būdas ištrinti valstybės sankcionuotą atmintį, kad istorija taptų labiau apie žmones? Noriu demokratizuoti šį atminimo įamžinimo būdą.

Mąstau per medžiagą, tad būdama Dubline galiu užsižaisti studijoje savaitėmis. Čia, rezidencijoje Kaune, tokios prabangos neturiu, ir tai man labai naudinga. Ribotas medžiagos pasirinkimas privertė sparčiau mąstyti. Naudoju daug popieriaus – ir karpiniams, kuriais puošiu pyragus, ir platesniam kontekstui. Taip medžiaga tampa politiška. 

Mano kūrinys, kurį matote čia, galerijoje, yra pagamintas iš servetėlių. Mėlynas vyro biustas primena pinjatą (Meksikoje švenčių metų pakabinamas tuščiaviduris žaislas su staigmena viduje, – red. past.) ir kelia klausimą – ar čia vyksta minėjimas, ar šventė. Juk pinjata paprastai sudaužoma, o tai primena dabartinę realybę, kai daug senų statulų demontuojamos. Ne aš pati nuspręsiu, ar ją sudaužyti – paliksiu tai žiūrovui. Noriu, kad jis irgi atliktų vaidmenį šiame kūrinyje. Aš tik atveriu pokalbio galimybes – per pyragą, per pinjatą. Taigi medžiagiškumas ir procesas mano praktikoje yra labai svarbūs. 

Nuotrauka Dariaus Matonio