Tobulas performansas (ne)egzistuoja. „Performanso meno savaitgalio“ užrašai

Autorė Rosana Lukauskaitė. Straipnis pirmą kartą buvo publikuotas Artnews.lt internetiniame puslapyje.

Taip niekad ir neįvykus antrajai Vilniaus performanso meno bienalei, o Latvijai ir Estijai jau suformavus savo performanso festivalių tradicijas (Estijoje „SAAL Biennaal“ vyksta nuo 2001-ųjų, o Rygos „Starptelpa“ festivalis, nors ir naujesnis, jau buria pastovią auditoriją) bei laukiant „Lietuvos paviljono be sienų“ bienalėje „Performa“ Niujorke, performanso laukas Lietuvoje tampa ne tik geografiškai fragmentuotas, bet ir paradoksaliai suaktyvėjęs. Pirmą kartą Kaune organizuojamas „Performanso meno savaitgalis“ (spalio 16–19 d.) šiuo požiūriu pasirodė ne tik reikalingas, bet ir laiku iškylantis kaip struktūrinė parama menininkams, kurių praktikos iki šiol dažnai likdavo tarpdisciplininių festivalių paraštėse. Šis renginys, inicijuotas Kauno menininkų namų (programos kuratorius – Edvinas Grinkevičius), iš karto pasižymėjo ne tiek formato naujumu, kiek ritualiniu svoriu. Keturių dienų programa pasklido per įvairias miesto erdves – nuo sovietmečio valgyklos iki literatūrinio muziejaus rūsių – ir siūlė ne tik susidūrimą su performatyvumu, bet ir su pačiu miestu: jo architektūrine medžiaga, socialiniu ritmu, kartais net per atminties plyšius. Programos išsidėstymas – nuo teatrinės scenos ketvirtadienio vakarą (Aidan Rolinson-Rainford performanso „Terrible for President“ kameriniame teatre) iki menininkų kolektyvo „BEDS“ dirbtuvių rezultatų pristatymo sekmadienį – leido patirti ne vieną, o kelis performanso ritmus: nuo uždarų, ritualinių erdvių iki atviresnių, socialiai kviečiančių formatų. Tokia struktūra ne tik leidžia žiūrovui laisviau rinktis, bet ir atskleidžia, kad performansas šiuolaikiniame kontekste gali veikti ne kaip provokacija, o kaip pasiūlymas – klausyti, būti, reaguoti.

Savaitgalio pradžia man tapo Agnės Bagdžiūnaitės performansas „Kas lieka“, įvykęs sovietmečio estetikoje sustingusioje valgykloje „Prie Soboro“. Kalbėdama supjausčiusi spurgas, menininkė jas padalino žiūrovams – ant padėklo, lyg tai būtų paskutinė pietų pertrauka iš užmiršto planinės ekonomikos pasaulio. Šis gestas – trapus, haptinis, subtiliai ironiškas – veikė kaip lėtas atsisveikinimo ritualas su institucine šiluma, kolektyvinėmis maisto apeigomis ir atmintimi, kuri gal niekada nebuvo svarbi, bet vis dėlto liko. Nors performansą galima traktuoti ir kaip intelektualų žvilgsnį į buvusių valgyklų darbuotojų gyvenimus, kūrinys neapsistoja ties kritika. Jo dramaturgija remiasi gyvu, archyviniu pasakojimu – menininkės įsivaizduotu dialogu su ilgamete valgyklos vedėja, kuris vėliau perauga į asmeninį monologą. Skaudus tampa tikrasis moters liudijimas: „Negaliu pasakyti nieko blogo apie praeitį, bet negaliu pasakyti nieko gero apie dabartį.“ Tokia išpažintis ne provokuoja, o kelia klausimus – apie struktūrinį atotrūkį, apie paliktuosius, apie tai, kas nutinka, kai istorija nebepasiima visų. Performansas atveria ne deklaratyviai feministinį, bet jautrų patirčių tinklą, kuriame skirtingų kartų moterų balsai skamba greta, net jei jos kalba apie nesuderinamus dalykus. Būtent toje tyliai vibruojančioje įtampoje slypi kūrinio jėga – ne atsakyme, o klausime: kam leidžiama būti prisimintai, ir kas lieka, kai viskas išsidalinta – beveik iki galo?

Vėliau Ąžuolyno bibliotekos salėje stebėjau Hannos Ijäs performansą „The Body Harvest“. Kūrinys fiziškas, sluoksniuotas, išlaikantis specifinį estetinį tikslumą. Nors akivaizdu, kad menininkė siekia subversijos, ypač kalbant apie kūno reprezentaciją, jos pačios kūnas, nors ir šiek tiek minkštesnis nei „insta-fitness“ standartas, išlieka jaunas, gyvas, sensualiai artikuliuotas. Todėl vietoj tikros transgresijos performansas tampa tyrimu: kaip mūsų žvilgsnis vis dar linkęs estetizuoti pasipriešinimą, kaip kūnas, net ir bandydamas išsivaduoti, lieka apžiūrimas. Kitaip tariant – tai kūnas, į kurį vis dar norima žiūrėti, nors jis ir mėgina išslysti iš matymo režimo. Įdomu, kad menininkė kelis kartus pasitelkė auditorijos įsitraukimą, ir tai savaime džiugina. Atrodo, pagaliau gyvename tokioje visuomenės brandos fazėje, kur žiūrovas nebesislepia už kėdės atlošo, o pasitiki menininku tiek, kad leidžiasi išvedamas iš komforto zonos. Nors kai kuriais momentais – pavyzdžiui, kai pasirodė vazelino indelis ir prasidėjo kūno kontakto scenos – ore tvyrojo subtili įtampa. Ne todėl, kad būtų įvykę kažkas netinkama, o todėl, kad prisilietimas scenoje visada balansuoja tarp pasitikėjimo ir pažeidžiamumo. Čia verta prisiminti, jog kūnas atsimena daugiau, nei protas gali racionaliai paaiškinti. Ir performansas, net neketindamas, gali netyčia užkabinti trauminį atminties sluoksnį. Bibliotekoje pastebėjau ir tėvus, atsivedusius visiškai mažą vaiką. Tai, žinoma, gražus ženklas, kad kultūrinė patirtis Lietuvoje tampa visos šeimos reikalu. Tačiau stebint mažametį, besistengiantį atkartoti kai kuriuos menininkės judesius, kilo klausimas: ar tikrai viskas, kas vieša, automatiškai yra tinkama visoms amžiaus grupėms. Kai kūrinys kalba apie kūniškumą, intymumą, savinaikos grėsmę, jis veikia ne tik intelektualiai, bet ir somatiškai. O tokio poveikio laukas nėra nei visiškai nuspėjamas, nei visiškai nekaltas.

Penktadienio vakarą vainikavo Lauros Marijos „Hydro Heart (Venusian Hardcore – Hydro Heart–Wet Heart edition)“ performansas socialiniame centre „Emma“. Tai buvo tarsi judesio dirbtuvės, prisodrintos garso, jaukios šviesos ir meditacinės atmosferos. Tiesa, prasidėjus maždaug antrai valandai, kai keli dalyviai galbūt pernelyg atsipalaidavo – leido sau kikenti, judėti šiek tiek laisviau – menininkė mus švelniai, bet griežtai paragino „nurimti“. Suprantama: tai jos kuriama erdvė, jos choreografinė struktūra, jos atsakomybė. Vis dėlto toks gestas, net jei motyvuotas menine intencija, išryškino tam tikrą įtampą tarp siūlomos kūniškos laisvės ir jos ribojimo. Ar tikrai menininkė turi perimti mokytojos, ramiai, bet ryžtingai drausminančios publiką, lyg šie būtų pernelyg triukšmingi vaikai klasės gale, vaidmenį? Ir ar tikrai spontaniškai prasiveržiantis juokas ar nežymūs judesiai – tai grėsmė performanso rimčiai, o ne jo sėkmės įrodymas? Juk jei šis performansas kalba apie laisvę, kūno atpalaidavimą, kolektyvinį patyrimą, galbūt tokios reakcijos – ne trukdis, bet ženklas, kad erdvė tikrai saugi. Ne ta pseudomeditacinė ramybė, kurios laikomės iš konformistinės pagarbos, bet tikras, nevalingas atsipalaidavimas. Be to, reikia paminėti ir kontekstą: performanso pabaigoje buvo likę vos 6 ar 7 dalyviai. Tokioje intymioje aplinkoje kontrolės poreikis tampa dar keistesnis. Kam dar bandyti reguliuoti kelių pasilikusių žmonių saviraišką? Gal kaip tik tokią mažą, neapsimetinėjančią auditoriją verta priimti kaip performanso kulminaciją – ne dramatišką, bet empatišką, išlaisvinančią. Nepaisant to, tai buvo viena atmosferiškiausių patirčių viso savaitgalio metu, pasibaigusi orakulišku Clarice Lispector romano „Agua Viva“ skaitymo rateliu – išsibūriau sau pastraipą: „Esu melancholija. Dabar rytas. Bet aš žinau tyrų rytmečių paslaptį. Ir atsipalaiduoju melancholijoje.“

Šeštadienį festivalio programą pradėjo Taivano menininko Yun-Pei Hsiung performansas „Mirror TV“, pristatytas Kauno menininkų namuose. Kūrinio koncepcija ambicinga – menininkas mezga simbolinį ryšį tarp Taivano kovų už laisvę ir Baltijos kelio, Sausio 13-osios įvykių, tarp asmeninio ir kolektyvinio queer pasipriešinimo naratyvų. Archyviniai kadrai iš Lietuvos televizijos, ypač su Egle Bučelyte, aiškiai turėjo būti tiltas tarp epochų, tarp 1991-ųjų ir mūsų dabarties, tačiau atlikimas šį impulsą šiek tiek prigesino – tekstas buvo skaitomas iš lapo, o dramaturginis ritmas liko fragmentiškas. Kita vertus, kai kurios ironijos intonacijos ir netikėtas humoro pojūtis kėlė klausimą – ar tai sąmoningas pasirinkimas, ar ne visai suskambantis kultūrinis kodas? Juk Eglė Bučelytė – vis dar gyva, vis dar beveik kasdien skaitanti žinias nacionalinio transliuotojo eteryje. Jos balsas galėjo tapti gyvu, aktualiu atminties šaltiniu, ne tik fiksuotu archyviniu vaizdu. Net trumpas šiuolaikinis jos vaizdo laiškas ar prisiminimas būtų ne tik pagilinęs performanso emocinį lauką, bet ir įtvirtinęs mintį, kad gyva istorija nėra tik dokumentika – tai kvėpuojanti, kalbanti būsena. Galbūt būtent čia slypi kūrinio potencialas, kurio dar nepavyko iki galo išgauti: tarp ekrano atspindžio ir jo prasmių yra šiek tiek per daug paviršiaus, per mažai rezonanso.

Šeštadienio vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejaus Angelų rūsyje įvykęs kolektyvinis trijų dalių performansas „Kanibalizmai“ (Ella Skinner, Ana Lipps, Irina Komissarova) tapo vizualiai įkrautu, rituališkai struktūruotu ir konceptualiai ambicingu pasirodymu, kuriame instaliacijos, video projekcijos ir šviesų choreografija suformavo beveik sakralų vaizdinį darinį. Įspūdinga scenografija – nuo monolitinės, metalinį medį primenančios konstrukcijos fluorescenciniame rūke iki intymios, vienu metu teatrališkos ir kasdieniškos lovos erdvės – sukūrė posthumanistinį foną refleksijoms apie kūną kaip suvaržytą ir „suvalgomą“ sisteminių galių elementą. Kūniškumo dramaturgija čia nebuvo atsitiktinė – ji kruopščiai koduota ir režisuota, leidžianti žiūrovui patirti ne tik kančios estetiką, bet ir jos dekonstrukciją. Vienas momentas, kuris vertė suklusti – pasirinkta muzika. Klausimas dėl autorinių teisių išlieka atviras. Tačiau galbūt ir tai tėra dar vienas sluoksnis šiame performatyviame kanibalizmo pasakojime – nevirškintų, kultūrinių fragmentų rijimo, jų transformavimo per savą ritualą, be paklusnumo normatyvinei etikai. Šia prasme „Kanibalizmai“ tampa ne tik estetiniu, bet ir episteminiu veiksmu – besikėsinančiu į tai, kaip (ir kieno) žinojimas yra perduodamas, vartojamas ir galiausiai – išspjautas kaip menininkių padalinti krūminio danties formos gumos gabalėliai.

Šoks toks nukrypimas nuo teksto – bet ar kas nors kada nors apibrėžė žvilgsnio etiketą performanse? Ar grąžinti žvilgsnį su tuo pačiu intensyvumu? Nudelbti akis? O gal mirksėti lėtai, tarsi sakytum katei – aš taikus? Vieno pasirodymo metu, kai menininkė Haya Pham šoko tarp žiūrovų, trumpam sustojo ties manimi ir… staiga nusipurtė, nusigręžė, tarsi kažką manyje matytų. Pasijutau taip, lyg šamanė būtų nepalankiai sureagavusi į mano aurą. Ar, žiūrėdami į performerius, kartais nenorom pradedame burti iš jų reakcijų į mus?

Apibendrinant tenka pripažinti – tobulo performanso nėra ir būti negali. Būtent tai ir sudaro šio meno lauko žavesį: tai nuolat kintanti, formos ieškanti praktika, kurios esmė – nebaigtumas, nepastovumas, nesuvaldomumas. Performansas visada kitoks – kartais jis taikosi į žiūrovą, kartais atsitraukia, nukreipia šviesą nuo scenos į publiką ir atgal. Tai gyvas, nuolat rezonuojantis atradimų ir praradimų tinklas. Tuo tarpu pats „Performanso meno savaitgalis“ buvo puikiai sustyguotas – logiškas ritmas, gerai apgalvota geografija ir laiko planavimas leido neprarasti žiūrėjimo džiaugsmo. Galėjai vieną vakarą pamatyti kelis skirtingus pasirodymus, bet vis tiek rasti laiko sustoti, pailsėti, pamąstyti. Reta patirtis, kai tokia tanki programa neatrodo pergrūsta, o palieka pojūtį, kad buvai įtrauktas į tikrą, kvėpuojantį meno audinį.

Nuotrauka: Vytis Mantrimas.