Indrės Liškauskaitės paroda „Playing“

Kviečiame apsilankyti menininkės Indrės Liškauskaitės solo parodoje Kauno menininkų namų galerijoje.

• Parodos atidarymas gegužės 29 d. (penktadienį) 18 val. Į parodos atidarymą bei lankymą kviečiami ir keturkojai.

Tapyba, kaip intuityvi ir meditatyvi praktika Indrės Liškauskaitės kūryboje visada buvo atsvara lėtam, sukauptam ir racionaliam meninio tyrimo procesui. Doktorantūros studijų metu tyrinėjant ir bandant suprasti tarprūšinio žaidimo fenomeną, menininkė žaidimą ir jo principus nejučiomis perkelia ir į savo nedidelius spalvotus piešinius bei skulptūromis erdvėje virstančius tapybos kūrinius.

Žvelgdama į save, kaip į žaidėją, ir į savo studijoje naudojamas priemones, tarsi žaidimo įrankius, Liškauskaitė bando manifestuoti žaidimo (angl. playing) sąvoką abstrakčiomis formomis, ryškiomis spalvomis ir virpančiomis linijomis. Žaidimas, tampa metodu atrasti tapybos mediją iš naujo, susikuriant savo žaidimų aikštelę ir savas taisykles.

Savo vizualioje praktikoje, menininkė dažnai analizuoja gestus ir pasikartojančias formas. Panašiai, kaip Elviros Lind dokumentiniame filme Bobbi Jene, šokėja Bobbi pasirenka tam tikrą judesį ir jį kartoja, kartoja ir kartoja tol, kol jis pasikeičia ir tampa kažkuo kitu, kažkuo nauju. Liškauskaitė panašiai žaidžia su formomis, perpiešdama ir eskizuodama jas tol, kol pastarosios pradeda kurti naujas reikšmes. Įgalinus intuiciją, drobėse, piešiniuose ir objektuose, žaidimo fenomenas paaiškinama ne žodiniais terminais, o sluoksniais dažų, tarprūšinę bendrystę menančiais artefaktais ir įvairiais radiniais.

Apibrėždama žaidimą, menininkė naiviai siekia jo nepolitizuoti, kaip pavyzdžiui tyrėjas Migual Sicart, knygoje „Play Matters“ (2017) teigiantis, jog žaidimas yra politiškas (Play is political (Sicart, 2014)) ar jog žaidimas yra išskirtinai žmogiška savybė (Play is a mode of being human (Sicart, 2014)). Priešingai, kūrėjai įdomu, kaip žaidimą apibrėžtų jos doktorantūros tyrimo kompanionai - šunys, kurių terminas, menininkės manymu, yra nuoširdesnis nei žmonių. Vis tik, parodoje fragmentiškai atsirandantys šunų žaislai, kurie savo formomis ir spalvomis netiesiogiai atsikartoja vizualiniuose kūriniuose, nėra neutralūs – jie mena tarprūšines interakcijas ir bendrystes, bei galios santykį - atsirandantį tiek žaidime, tiek žmogaus ir šuns kasdienybėje.

Indrė Liškauskaitė – tarpdisciplininė menininkė, nagrinėjanti žmogaus ir šuns santykį šiuolaikybėje bei tarprūšines žaidimo praktikas kartu su savo pudele Delta ir borderkole Delfina. Ji yra baigusi tapybos ir tekstilės studijas, šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Įkvėpta Donnos Haraway knygos „When Species Meet“, Liškauskaitė įsitraukė į šunų vikrumo (angl. agility) sportą, ir jis tapo dar viena jos bendrakūros su šunimi(s) terpe. Menininkės kūryboje persipina piešiniai, spalvotos laiko planavimo schemos, skulptūromis paverčiami tapybos kūriniai bei įvairios garso ir vaizdo medijos. Liškauskaitė ironiškai žvelgia į žmogų ir žmogiškąjį elgesį, tyrinėdama socialines, kultūrines ir filosofines įtakas, formuojančias tarprūšinius santykius ir susitikimus.

Paroda Kauno menininkų namų galerijoje veiks iki birželio 27 d., galerijos lankymo laikas: I–V 10–18 val., VI 12–16 val.