Nepadorūs vakarai. BMW ▞ Paroda „Sparta“
Likurgas aiškiai pasakė, kad laimė yra drąsiųjų atlygis, o vargas – bailių. Mat kai kas nors kituose miestuose pasirodo esąs bailys, jam tenka tik bloga bailiojo reputacija, bet bailys eina į tas pačias viešąsias vietas kaip ir drąsieji, užima savo vietą ir dalyvauja fiziniuose pratimuose, kaip jam patinka. Tačiau Spartoje visi gėdintųsi priimti bailį kaip bičiulį ar priešininką imtynėse. Dažnai tokio žmogaus nesirenka, kai reikia žaisti komandos žaidimus su kamuoliu, o choruose jis nustumiamas į pačias gėdingiausias pozicijas.
Xen. Lac. 9.3–5, cf. Nicolaus of Damascus FGrH 90 F103 Z144.12
█████████
Paroda „Sparta“ – apie bailius kaip pralaimėtojus, jų reprezentacijos formas ir trapumą. Ką reiškia būti bailiu, pralaimėtoju, kuris neturi ką prarasti? Kaip atrodo pralaimėjęs kūnas? Abstraktus, fragmentiškas, keistas, karikatūriškas, moteriškas? Kaip skambėtų pralaimėtojų garso takelis? Niūrus, trūkinėjantis, čaižus, o gal sovietinis? Kiek žodžių ir vardų turima pralaimėjusiam apibūdinti, o kiek pralaimėjimo jaustukų?
Būū, fui, meh, nu, ojej… švilpimas.
Paroda veikia Kauno menininkų namų galerijoje (2-ame aukšte) iki gegužės 22 d., I–V 10–18 val., VI 12–16 val.
█████████
Architektės Gabrielės Černiavskajos sukurta parodos architektūra primenanti juodo automobilio salono paneles apgaubia parodos kūrinius suvaržytomis apgaulingomis klostėmis. Dauguma kūrinių įterpti, gal vos matomi, sunkiai apčiuopiami. Tačiau santykiai tarp parodos kūrinių yra gana lygūs, jie visi per daug subtilūs, kad išsiskirtų iš aplinkos, kad varžytųsi tarpusavyje. Visi parodos kūriniai vieningai kalba apie sudėtingą santykį su hierarchija, patriarchato įsteigta sistema.
Menininkei Annai Orbaczewskai svarbu kaligrafiškai ir lakoniškai pateikti savo santykį ne tik su vyriškumu, bet ir bendrai su aplinka. Menininkės kūriniai tai tarsi vizualios patarlės, posakiai, kurie neegzistuoja liaudies išmintyje, bet, o gal, turėtų? Adomas Danusevičius pasitelkia keramikines minkštas formas tam, kad aiškios ribos kaip skirties tarp moteriško ir vyriško nebeliktų - tai ir vėl pasiūlymas įsivaizduoti nevienalytį pasaulį, kuriame viena forma nedominuoja ir nebando užvaldyti. Tuo tarpu garso menininkės Augustės Vickūnaitės specialiai parodai sukurtas garso kūrinys sugrąžina į parodos aplinką. Tai neatpažįstamas 10-tojo dešimtmečio garso takelis, ilgai grojęs stovint Aleksoto panoramos aikštelėje. Augustė išverčia tam laikmečiui būdingą agresiją, ją apnuogina, susitelkdama į širdies ritmą primenantį atgarsį.
◤◢◣◥◤◢◣◥◤◢
Parodą kuruoja: Agnė Bandžiūnaitė
Parodos architektė: Gabrielė Černiavskaja
Parodos technikė: Laura Skučaitė
Projekto vizuali komunikacija: Kornelija Zizaitė
Projektą „Nepadorūs vakarai. BMW“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos apie projektą: https://kmn.lt/veiklos/nepadorus-vakarai
Parodos menininkai/ės
Annos Orbaczewskos darbuose nagrinėjamos sudėtingų šeimos narių santykių, taip pat moterų emocionalumo ir seksualumo temos. Menininkė savo piešiniais ant popieriaus ir lėkščių, naudojant paprastas priemones, ekspresyviai išreiškia problemas, susijusias su kasdienybe, santykiais su partneriais ir vaikais, taip pat analizuoja gilesnius sąmonės sluoksnius.
Anna gyvena ir dirba Gdanske, Lenkijoje. Jos darbų yra privačiose kolekcijose, taip pat Nomus Naujojo meno muziejaus Gdanske kolekcijoje bei Nacionalinio muziejaus kolekcijoje Gdanske, Valstybinės dailės galerijos kolekcijoje Sopote.
Augustė Vickunaitė – garso eksperimentatorė, kurios muzikinis instrumentas juostiniai magnetofonai. Ji baigė fizikos studijas Vilniuje bei garso meno studijas Berlyno menų universite. Augustė kuria naudodama išskirtinai tik senus juostinius magnetofonus, eksperimentuoja su surinktais įrašais, lauko garsais, balsais, instrumentais bei analoginės technikos trikdžiais. Jos kūryba – juostinė muzika, triukšmas ir koliažai, išsiskiriantys teatrališkumu ir juodojo humoro elementais.
Nuo 2016 m. ji aktyviai koncertuoja Europoje ir už jos ribų, pasirodydama tiek solo, tiek su kitais menininkais. Augustė grojo tokiuose renginiuose kaip Cafe Oto Londone, Km28 Berlyne, Fylkingen Stokholme, taip pat festivaliuose Seanaps, Braille Satellite, Troglobatem. Ji kūrė radijo meną įvairioms stotims, o neseniai savarankiškai išleido pirmąjį solo CD albumą „Dance Alone“. Jo pasiklausyti galima čia: dancealone : Auguste Vickunaite : Free Download, Borrow, and Streaming : Internet Archive
Adomas Danusevičius (g. 1984 m. Vilniuje) yra baigęs menų doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, teorines ir praktines žinias gilinęs Danijos Karališkoje menų akademijoje. Nuo debiuto 2008 m. menininko kūryba buvo pastebėta ir įvertinta dailės kritikų, jo darbų įsigijo privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, tarp jų – Lewben art Foundation ir Mo muziejus. Menininkas aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
2018 -2019 m. Danusevičius pelnė Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimą su stipendija kurti prestižinėje “Internationales künstlerhaus villa Concordia” menininkų rezidencijoje Bamberge (Vokietija). Menininko kūriniai iš debiutinės serijos “Karminas”, “Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys” buvo pastebėti ir įtraukti į reikšmingą leidinį Queer!?: Visual Arts in Europe: Beeldende kunst in Europa (sud. Evert van Straaten, Anton Anthonissen, 2019), kurioje aptariama queer meno raida.