NICHE ir nišos alternatyviems šio laiko garsams. Antra dalis: bendruomenės ir tarpininkai

Šis tekstas yra antrasis iš trijų, lydinčių Kauno menininkų namuose (toliau – KMN) kūrėjos ir atlikėjos Jūros Elenos Šedytės kuruojamą šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklą NICHE. Ciklas žymi platesnės KMN iniciuojamos platformos pradžią, siekiančią „stiprinti aktualios šiuolaikinės muzikos sceną mieste ir jaunųjų kompozitorių ir garso menininkų praktikų matomumą šalies muzikos scenoje“.

Ciklą sudaro trys koncertai: balandžio 6 d. Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas); gegužės 11 d. Kamilės Dambrauskaitės bei Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) duetas ir Adomas Palekas (Haga); birželio 8 d. Viktoras Urbaitis (Kaunas), Karolis Lasys (Helsinkis) ir Jūra Elena Šedytė (Vilnius). Iš pokalbių su pasirodysiančiais menininkais parengti straipsniai yra skirti apžvelgti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kūrėjų profesines perspektyvas, kontekstualizuoti kūrybines tendencijas ir atskleisti platesnes menininkų sociokultūrines refleksijas.

Šie tekstai yra apie norą suprasti mūsų laiką. Šio ambicingo tikslo – priartėti prie šiuolaikinės eksperimentinės muzikos aplinkybių apžvalgos – pradėjau siekti pirmame straipsnyje, kuriame rašiau apie kūrėjus ir jų instrumentus. Tada užsiminiau apie iššūkį, su kuriuo susiduria visi, bandantys suprasti apie ką mes esame dabar: kaip suderinti žvelgimą į dabartį giliai, pagaunant akimirką, kurioje klausome; ir plačiai, žvelgiant į tolyn nusidriekiančias sąsajas tarp dabarties ir kitų laikų atgarsių. Suderinti paradoksus ir kompromisus: tarp vietinio ir tarptautinio, jausminio ir analitinio, vertikalaus ir horizontalaus. Tarp garso meno ir viso kito, kas įvyksta prieš ir po garso. Šis iššūkis atsiskleidė menininkų pasirinktuose apibūdinimuose: kūrėjų, instrumentų architektų, žaidėjų, tyrėjų, atlikėjų. Taip pat ir santykyje su instrumentu ar pasirinktu garsiniu objektu – ne tik kaip meninės išraiškos laidininku, bet ir aktyviu dalyviu kūrybiniame procese. Jei reiktų apibendrinti tą pirmą, intymiausią lygį, kuriame susitinka garso kūrėja/s ir jo/s įrankiai, jame jaučiau norą rasti balansą tarp aiškumo ir atvirumo. Šiame tekste bandysiu toliau dėmesį skirti idėjų gryninimo ir lankstumo pokyčiams derinimui, tačiau kiek platesniame, bendruomenių ir disciplinų lygyje. Šis tekstas apie ryšius: kaip jie ataidi šiuolaikinėje elektroakustinėje kūryboje.

Jei anksčiau šią koncertų programą apibūdinau esančią apie kompromisus ir paradoksus, tai dabar pridurčiau – ji yra ir apie sąsajas. Cituojant kuratorę Jūrą Eleną Šedytę, kuri ciklu siekė atskleisti įvairialypę kūrėjų, kurie kartu ir atlieka savo kuriama muziką, sceną: „labai daug gražių alternatyvių pavyzdžių yra tarp mūsų“. Tie, kurie buvo pirmajame koncerte, turbūt patvirtins – „tarp mūsų“ sentimentas buvo jaučiamas ne tik garso meno srities kolegų, tačiau ir visų klausytojų, miestiečių, draugų. „Man vertingiausia, žaviausia ir autentiškiausia patirtis tiek kūrėjams, tiek klausytojams, tiek organizatoriams gimsta kai [įvairūs] laukai, [įvairios] bendruomenės gali tarpusavy komunikuoti ir dalintis“, – sako Jūra Elena. Apie tai yra ši koncertų serija, apie tai yra ir šis tekstas.

Tarp žanrų

Nors sąvokas apibrėžti jau bandžiau, liko dar viena dilema: kaip apibūdinti alternatyvią, nišinę, „kitokią“ muziką. Kaip greitai muzikinės (sub)kultūros juda per miestą ir laikus esu rašiusi kitame straipsnyje; iš rėmų „nišą“ išiminėjo ir kolega Vitalijus Gailius. Simboliška straipsnį apie bendruomenes ir tarpininkus pradėti nuorodomis į kitus darbus – ir kartu organiška iš karto nevengti intertekstualumo, be kurio neišsiverčia šiuolaikinė kultūrinė vaizduotė. Todėl ir paliksiu dar neapibrėžiamą garsinę kūrybą „tarp“, kaip taikliai įvardino ir vienas iš kūrėjų Karolis Lasys: „Visa muzika yra muzika, visa muzika turi nuorodų į kitą muziką“.

Šia tautologija Karolis siekia išvengti dirbtinės atskirties ir supriešinimo tarp skirtingų muzikinių stilių, skonio kultūrų ar profesinių tradicijų. Nors pats sako dažnai vadinantis savo koncertus eksperimentiniais arba alternatyviais, jis nemano, kad „masinė“ ar „tradicinė“ muzika yra antitezė jo kūrybai, taip tarsi pritardamas minčiai, kad šiandienos realybėje nėra tobulai vienai garsinei išraiškai ištikimo klausytojo. „Visi esam internete“, priduria jis. Jam pritaria ir gegužę koncertuosianti Kamilė Dambrauskaitė, kuri sako nesijaučianti „anti-establishment‘as“. „Man tas „anti“ atrodo netinkamas, nes nevertinu, kaip aš veikiu platesnius ratus. Jeigu tai neša kažkokį pokytį – gerai, smagu, bet aš tam nesuteikiu reikšmės, nes galbūt produktyviau yra žiūrėti į save.“ Gegužę KMN Kamilė pasirodys kartu su Agne Semenovičiūte, kuri jų dar visai naujam duetui taip pat neranda daug atitikmenų ar griežtų rėmų, ir labiau jį apibūdina susitikimu „tarp garsų ir tekstų“. Išgirdusi Kamilės ir kitų kūrėjų atsakymus suprantu, kaip ribotai ieškau noro versti prieš anksčiau sekusias muzikines tradicijas. Semtis, susitikti, vieniems į kitus remtis, o ne griauti – teorizuojant dabartį, svarbu nesinešti teorinių stereotipų apie piktus maištininkus ir klausytis; net jei istoriškai žanrų lūžiai ne visada būdavo priimami teigiamai.

Iš tiesų, vietoj kritikos kūrėjų žodžiuose yra girdima pagarba, neišvengiamai atiduodama duoklė juos formavusiai klasikinei ir kitoms tradicijoms, bet ir šiek tiek atitolimo. Balandžio koncerte pasirodžiusios Gintės Preisaitės žodžiais, „kiekvienas dalykas, kuris ilgai vystėsi, turi savo grandinę, iš kurios gali semtis“. Šia citata Gintė nuosekli – šiuolaikiniam menininkui kitoniškumas yra sveikintinas įkvėpimas. Su drauge koncertavusia kompozitore Guoste Tamulynaite besidalindama patirtimi džiazo, klasikinės ir eksperimentinės muzikos scenose, Gintė pabrėžia begalinį tokių šaltinių gylį: „visi šie žanrai turi savo didžiulius baseinus, į kurios tu gali lįsti“. Svarbi yra vienos ar kitos tradicijos formuojama aplinka, iš kurios išėjus gali atsiverti nauji horizontai, kuriuose žaidžiama su žanrais, instrumentais ir vardais: „kontekstas viską keičia, ir net kartais instrumento nesinori vadinti fortepijonu, o duoti naują vardą.“ Guostė taip pat kalba apie klasikinę fortepijoninę tradiciją su nostalgija – kaip apie šiltą prisiminimą, kuris nors ir malonus, jau nebeaktualus. Kitame interviu kalbintas Viktoras Urbaitis, ateinantis iš taip pat savo specifines gaires ir socialinius kodus turinčio elektroninės šokių muzikos lauko, irgi išsako panašią mintį: „kontekstas yra gal net įdomesnis už kūrybą“.

Nes istorinių baseinų gylis, kad ir koks svarbus, neturi nuskandinti. Jūra Elena, kuri savo kelią iki elektroakustinės muzikos taip pat pradėjo akademinėje klasikinėje mokykloje, visgi pamini neišvengiamą trintį: „man kėlė labai didelį susidomėjimą ir norą pažinti tai, kas nėra ta akademinė muzika. Studijų viduryje supratau, kad uždarumas nėra gerai nei man pačiai, nei [akademinei] bendruomenei. Aš tada pradėjau ieškoti kelių, kaip galima būtų kažkaip infiltruoti į tą lauką elementus iš kitų sričių. Dėl to ir atėjo noras kurti elektroakustinę muziką, kurį apjungtų skirtingus žanrus ir disciplinas, nes tiesiog supratau, kad tas uždarumas gali būti labai žalingas“. Buvimas „tarp“ žanrų rėmų, praeities ir dabarties, akademinės ir eksperimentinės muzikos reikalauja lankstumo. Galbūt, naviguojant plačiuosius muzikinių tradicijų vandenis, ir pagalbos iš kitų meninių ir profesinių sričių.

Tarp disciplinų

Viena iš potencialių platesnio intertekstualumo šiandienos kultūroje priežasčių dažnai laikomas istorinių, technologinių ir geografinių žinių prieinamumas. Kultūrinė demokratizacija, leidžianti visiems būti šiek tiek visų galų meistrais. Visgi, prielaidas darau atsargiai ir tikiu, kad viešojoje erdvėje dažnai suklystame manydami, kad atradome būdą daryti kažką naujai – kaip taikliai pastebi Gintė, „kūrybinės išraiškos visuomet būdavo persipynę, galbūt dabar mes tiesiog daugiau apie tai kalbame“. Guostė pritaria: „visos meno rūšys gali turėti labai daug bendrumų ir metodų“. Ar tai šiuolaikiška, ar istoriška – kūrybinių strategijų (plačiausia žodžio „kūryba“ prasme) mainai aktualūs garsiniame mene.

Panašiai kaip ir anksčiau mano dirbtinai primesta tradicijų, taip ir veiklos sričių atskirtis realybėje rodosi tiesiog nepraktiška. Anot Guostės, menininkas turi būti lankstus, kad galėtų „bendradarbiauti su menininkais iš kitų meno sričių. Natūraliai, norint geriau vienas kitą suprasti ir glausčiau dirbti, tu turi būti aktyvus kituose meno laukuose – taip tu tampi geresniu bendradarbiu.“ Guostė be muzikos taip pat kuria kostiumus ir scenografiją, kuruoja. „Kuratorystė dažnai yra apie bendradarbiavimą“, – sako ji. Panašias mintis girdžiu ir Jūros Elenos žodžiuose, kai ji dalinasi besijaučianti tarpininke tarp skirtingų bendruomenių ir profesijų, kuriamos funkcionalios ir konceptualios muzikos, kūrybos ir organizavimo. Pasakodama apie jų su Kamile bendrą kūrybinį darbą, „gyvenimo atneštą muzikinį santykį“, Agnė taip pabrėžia tokio bendradarbiavimo dinamiškumą: „kūrybinio santykiu atžvilgiu atrodo sąžiningiau, kai tekstai yra ne pritaikyti, o gimsta iš to, ką Kamilė groja“. Kalbame apie improvizaciją, apie žodinės ir garsinės išraiškos panašumus – norint dirbti drauge, turi būti geras ir aktyvus klausytojas.

Kartu su Kamile ir Agne gegužės mėnesį koncertuosiantis Adomas Palekas skirtingų įgūdžių suderinimą mato kaip šiuolaikiškumo bruožą: „individualaus, visapusiško kūrėjo vaidmenį, nes šiais laikais mes dažnai atsiduriam situacijose, kur mes, kaip kūrėjai, esame kaip šveicariški peiliai: ir prodiuseriai, ir komunikacijos ekspertai, ir kompozitoriai bei atlikėjai“. Adomo nuomone, laisvė leistis į savo unikalų kūrybinį kelią garso mene kartais tampa svarbiau už specifinę išraišką. Šiuo metu Hagoje studijuojantis sonologiją, vietinėje alternatyvios muzikos scenoje jis pastebi, kad nors „visi eksperimentuojantys su elektroakustine muzika ateina iš labai skirtingų kontekstų, [...] bendra kūrybinė visuma tampa kaip upės srovė, kuri su savimi neša ir tam tikrą stilistinį ir estetinį polinkį“. Apie pasaulio skambesius šiek tiek papasakosiu kitame tekste. Čia noriu pabrėžti Adomo minimus kontekstus, jo atveju – patirtį VU biotechnologijos laboratorijoje, kuri paskatino jį dirbti su į mikroorganizmų augimo arba baltymų struktūrų įgarsinimu. Mokslas ir menas (vėl?) glaudžiasi, tiek garse tiek kitose srityse. „Mūsų scena darosi tarpdiscipliniška – tai yra labai smagu ir gal net veda prie mažiau supratimo apie muziką kaip atlikimą, o labiau kaip patirčių kūrimą, kas yra labai sveikintina“, – kitame pokalbyje panašią mintį išsakė ir Karolis. Agnė poeziją ir visą kūrybinį darbą apibūdina kaip patirčių jungtis, „kurios atsiliepia visuose žmonėse“. Adomas taip pat mini kūrėjus esant „natūrali[a] bendruomeniškumo dali[mi], nes būdami šalia ir besidalindami savo kūryba pradedame veikti ir kurti lyg vienas organizmas – visi visus inspiruojame“.

Mintis, kad vieni kitus veikdami kūryboje, menininkai su savo klausytojais dalinasi pasaulio patyrimu ir tai juos verčia savotiškais laidininkais. Ne tik tarp asmeninių kelių, juose susitiktų žmonių, žanrų ar tradicijų, bet ir įvairių veiklos sričių ir darbinių įgūdžių – kurie, kaip sako Kamilė, nors ir persipynusius, visus kūrėjus unikaliais daro: „čia tokia sritis, kur tu nelabai gali ką nors kopijuoti, nes visi ateina su savo bagažu ir yra tokie unikalūs, kad tiesiog įdomu stebėti. Kai susipažįsti su žmogumi, kuris gamina eksperimentinius garsus, visiškai netikėta ta jo antra profesija – nes atrodo, jog visi turi tą antrą profesiją“. Iš tiesų, Adomas – biochemikas, Karolis – architektas, Kamilė – tatuiruočių meistrė, Agnė – poetė, pasaulį analizuojantį per kalbą ir balsą. Nors ir muzikinės, bet kiek kitos kultūros atstovu save laikantis Viktoras pritaria šiai minčiai: „NICHE įdomumas ir yra tame, kad kiekvienas individualus kūrėjas ateina iš vis kitų nišinių kontekstų, bendruomenių į vieną kažkokią masę – tokie skirtingų bendruomenių produktai“.

Tarp draugų

Skirtingų, bet labai glaudžiai persipynusių. Su Agne kalbamės, kaip visi esame susiję, ir koks džiaugsmas yra būti tarp kūrėjų ne tik kaip tarp kolegų, bet ir draugų, bendruomenės kuri „dirba, galvoja, ir būna apie panašius dalykus“. Jūra Elena tą kiek paradoksišką šiuolaikinio kūrėjo būvį taip pat apibūdina esantį tarp profesinių ir socialinių laukų, kurie „iš tiesų net nėra tokie labai ir skirtingi, bet kartais, kaip ir Viktoras sakė, tikslesnis, konkretesnis kontekstas juos įformuoja į tam tikras menines užduotis.“ Jos nuoroda yra į Viktoro asmeninį kūrybinį kelią, prasidėjusį su kauniečių elektroninės muzikos kolektyvu GHIA. Jis čia įžvelgia ne tik lokalios bendruomeninės, bet ir tam tikros alternatyvios, nišinės kultūros – jo atveju, lietuviškos industrinės techno muzikos – perdavimo svarbą. „Šios muzikinės linijos tęsimas man yra ir tam tikras edukacijos elementas, kurį jaučiuosi perėjęs“. Vis tekste ir kūrėjų pasisakymuose pasikartojanti bendravimo, bendradarbiavimo, idėjų perdavimo linija čia suskamba kiek kitaip, kaip platesnės bendruomenės jungtis.

Apie Kauno, Lietuvos ir pasaulio kontekstus pratęsiu kitame tekste. Bet kodėl ateiname į koncertą, pas ką ateiname? Nauja muzika randasi ne tiek kūrybinėse dirbtuvėse, kiek vakarėliuose, mokyklų ar universitetų, o gal ir šiaip, namų kiemuose. Tarp draugų, kurie užauga, ir virsta kolegomis; arba kolegų, kurie susitinka, ir virsta draugais. Grįžtu prie anksčiau jau minėtos Kamilės minties, jog daug skirtingų žanrų atstovų puikiai dera šiuolaikinėje elektroakustinėje muzikoje: vieni kitus kviesdami į koncertus, drauge kurdami ar vieni kitus rekomenduodami. Šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaudama ji prideda, kad „man atrodo visi yra draugai. Aš šituo labai džiaugiuosi.“ Tai ne tik sentimentas: į pirmą koncertą Kaune atvyko beveik visi cikle pasirodysiantys kūrėjai, net ir gyvenantys svetur; kalbinti atskirai, pokalbiuose jie vis pagirdavo vieni kitus ir cikle nedalyvaujančius, bet taip pat šiuolaikinę muziką kuriančius menininkus. Visa muzika yra muzika, o visi klausantys atrodo yra viena bendruomenė. Kviečiu pabūti jos dalimi, ir kitame KMN koncerte paklausyti tarp žanrų, disciplinų, ir garsų susitinkančių draugų: Kamilės Dambrauskaitės, Agnės Semenovičiūtės ir Adomo Paleko.

_

NICHE
Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas
Kauno menininkų namai | Putvinskio g. 56-1, Kaunas

PROGRAMA:
Balandžio 6 d. 19 val. Gintė Preisaitė (Kopenhaga), Guostė Tamulynaitė (Oslas)
Gegužės 11 d. 19 val. Kamilė Dambrauskaitė ir Agnė Semenovičiūtė (Vilnius), Adomas Palekas (Haga)
Birželio 8 d. Karolis Lasys (Helsinkis), Jūra Elena Šedytė (Vilnius), Viktoras Urbaitis (Kaunas)

Visi ciklo koncertai NEMOKAMI.

Programos kuratorė: Jūra Elena Šedytė
Projekto vadovas: Edvinas Grinkevičius
Komunikatorė: Skaistė Kaurynaitė-Beniušė
Dizainerė: Kornelija Zizaitė
Projektą lydinčių straipsnių autorė: Ieva Gudaitytė

Projektą organizuoja: Kauno menininkų namai
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneris: Lietuvos muzikos informacijos centras