SVEČIŲ REZIDENCIJOS

Dana Indáne yra laisvojo balso improvizatorė, dainininkė, dainų autorė ir performanso menininkė, kilusi iš Latvijos ir gyvenanti Lietuvoje nuo 2018 m. Jos laisva balso improvizacija alsuoja šiuolaikiškumu, archajiškumu ir meditatyviu žaismingumu. Menininkė specializuojasi eksperimentinėse balso technikose, kurdama emociškai prisotintus, daugiasluoksnius garso paveikslus ir melodijas, perteikiančias tai, ko žodžiais negalima išreikšti.

Danai balsas yra daugiau nei instrumentas – tai kanalas vidiniam pasauliui išreikšti, moters esmei atskleisti ir kolektyvinės pasąmonės vibracijoms paversti garsu.

Rezidencijos metu menininkė dirbs ties performanso „Moteriški balso archetipai“ kūrimu. Šiame performanse balse atgims 8 moteriški archetipai, paremti C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija. Dana kurs originalias balso kompozicijas / improvizacijas, kurių kiekviena atspindi vieną iš 8 moterų archetipų – karalienę, medžiotoją, mylimąją ir kt. – daugialypes psichikos figūras, gyvenančias tiek kolektyvinėje, tiek asmeninėje moters pasąmonėje.

Modesta Jakeliūnaitė, Žilvinas Baltrūnas, Dominykas Wait ir Donatas Ališauskas – neseniai susibūrusi komanda, jungianti kūrėjus iš scenos ir vizualiųjų menų laukų. Rezidencijos metu menininkai gilinsis į pasinėrimo, laiko suvokimo ir nerimo temas, analizuos šiuolaikinio žmogaus santykį su šiomis sąvokomis. Kartu kūrėjai tyrinės, kaip keičiasi gebėjimas pasinerti į veiklą, mintis ar aplinką, lyginant vaikystės ir dabartines patirtis. Komanda dėmesį sutelks į tai, kaip vaikystėje buvęs lengvas įsitraukimas į žaidimą ilgainiui evoliucionuoja į sudėtingesnį pasinėrimą į vidinį pasaulį, dažnai lydimą abejonių.

Dizainerė Eglė Pundzevičiūtė puoselėja alternatyvių žinių sistemų tyrinėjimą. Tiek kolektyvinėje kūryboje, tiek asmeninėje veikloje ji naudoja taktiliškumą, ritmą ir vaizdinius, siekdama nubrėžti ryšį tarp senų ir naujų sambūvio naratyvų. Jos tikslas – užmegzti ryšį, ji klausia – kaip?

Rezidencijos metu Eglė vystys projektą „Sparnuočių kaimynystėje. (Pa)buvimas“. Tyrimo metu ji kels klausimus: kaip žmonės ir paukščiai sugyvena fizinėse bei akustinėse miesto erdvėse? Ar galime nubraižyti savo asmeninį santykį su sparnuotaisiais kaimynais?

Menininkė sako: kai žmonių minia yra atšiauresnė už dilgėlių pievą, drauge su nepažįstamu žvirbliu sudorojame bandelę.

Gintautė Siniakovaitė Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja grafikos studijų programoje. Menininkė yra leidybos iniciatyvos „Arklys“ narė bei viena iš įkūrėjų, ji dalyvauja parodose, konferencijose ir kituose projektuose. Gintautė savo kūrybine praktika siekia praplėsti požiūrį į kasdienius reiškinius, keldama klausimus, ar gatvė gali įgyti meninį statusą, ar gali būti, jog gatvės menininkai yra žmonės, kurie tvarko gatves, ar kelių tvarkymo ir statybų darbai gali būti suvokiami kaip meninė forma.

Kūryboje menininkė ieško sąsajų tarp skirtingų kontekstų, siekdama juos apjungti, taip kuriant bendrą naratyvą. Ji tyrinėja žmogaus santykį su aplinka, kitais žmonėmis bei savimi. Ritmas ir pasikartojimas, tekstūriškumas – neretai naudojami kaip vizualiniai sprendimai menininkės darbuose. Rezidencijos Kauno menininkų namuose metu ji ieškos pamatų ir griuvėsių sąsajų, tyrinės statybinių buldozerių ir ekskavatorių panaudojimo kontekstus, savo kūrybinę praktiką plėsdama pasivaikščiojimais po vietines statybvietes.

Joanna Dunis yra prancūzų poetė ir rašytoja. Kūryboje menininkė daugiausia dėmesio skiria ribinėms erdvėms ir jų paliekamiems pėdsakams, laviruodama tarp dokumentinės formos ir poezijos. Geografinės ir kitos erdvės sudaro naratyvines vidinio išsibarstymo topografijas jos poezijos rinkinyje „TOPOLOGIJOS – Atėnų istorijos“ (2023), o būsimas jos rinkinys „Grottes – beprotybės kasinėjimai“ (2025) tyrinėja ribą tarp kvailumo ir sveiko proto šiandienos pasaulyje.

Kaip rašytoja, reziduojanti Kauno menininkų namuose, ji dirbs prie savo knygos „Kitas krantas“. Jungdama esė ir poeziją, ji nagrinėja, kaip mūsų atminties kūnai, mūsų pasienio teritorijos, primena – ir galbūt pranašauja – karo reiškinį Europoje. Nuo Odesos iki Kauno ir Nidos ši odisėja atskleidžia tektoninių neramumų apimtą pasaulį, įstrigusį tarp praeities ir būsimų karų. Šiame šiuolaikiniame tyrinėjime įterptas klausimas apie giliai įsišaknijusį atminties ryšį su smurtu ir jo taikų (at)kūrimą per literatūrinius ir vizualius poezijos vaizdinius.

Laura Kunciūtė – tarpdisciplininė tekstilės menininkė, tyrinėjanti medžiagų atmintį ir vietovių energetinius sluoksnius. Baigusi Vilniaus dailės akademiją, dalyvavo parodose Lietuvoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose („NY Textile Month“) ir Kanadoje, kur 2023 m. tapo pirmąja „Studio H“ rezidente, laimėjusia „Irene Borins Ash“ stipendiją. 2024 m. pristatė personalinę parodą „Menančios medžiagos“. Kūryboje ji jungia ritualus bei tradicinės tekstilės technikas, kurdama minkštosios architektūros principus atliepiančias erdvines instaliacijas.

KMN rezidencijoje menininkė plėtos medžiaginės atminties tyrimus: ekspedicijų metu renkami anglies ir grafito frotažai nuo istorinių Kauno paviršių bus sluoksniuojami į taktilinius tekstilės bei popieriaus žemėlapius, subtiliai fiksuojančius miesto energijos tėkmę.

Andrius Romaška – meno ir edukacijos laukuose veikiantis kūrėjas, baigęs Elektroninės ir Kompiuterių Muzikos magistro studijas Lydso Universitete, Didžiojoje Britanijoje. Veikiantis keliuose meno laukuose ir praėjusiais metais apdovanotas Lietuvos Kultūros Tarybos jaunojo menininko stipendija savo pirmosios knygos išleidimui, kurioje pina mokslo ir meno kontekstus.

Kauno menininkų mamuose kūrėjas vystys projektą, skirtą moderniajai keltų muzikai. Pasitelkdamas muzikos technologijas, škotišką dūdmaišį, kūrėjas integruos stepo šokį į keltų muzikos performansą, taip nagrinėdamas stepo šokio, kaip muzikos instrumento, panaudojimo galimybes.

Anna Fedoronchuk (UA) ir Beatričė Zaveckaitė (LT) yra Briuselyje užgimęs kūrybinis duetas, susibūręs studijų metais šiuolaikinio šokio mokykloje P.A.R.T.S. Jų bendra veikla kyla iš domėjimosi mažiau prieinamomis ar pastebimomis judesių plotmėmis, kurios nėra apibrėžtos specifinės šokio technikos, bet pasiekiamos pojūčių, asociacijų, somatinių tyrinėjimų pagalba.

Rezidencijos metu menininkės ruošis tyrimu paremto projekto Kasa Kosa Koltūnas pristatymui ContempoOff scenoje rugpjūčio 7 dieną. Kūrybinis procesas plėtojamas lyg archeologija, ieškant to, kas jau yra nugulę kūne. Apjungiant vaizduotę, pojūčius ir asociacijas į nuolat kintančią visumą, ieškoma santykio su tuo, kas gyvuoja mums už nugaros ir ko negalime pasiekti. Pristatymo metu bus dalinamasi ne išbaigtu fiksuotos formos spektakliu, bet šių „kasinėjimų” radybomis, naudojant objektus, fotografiją, tekstą ir judesį.

Akvilė A. Dubinska – multidisciplininė menininkė, aktyviai veikianti tarpdisciplininio meno tyrimų lauke. Savo kūryboje ji gilinasi į skaitmeninio teatro teoriją ir praktiką, analizuodama, kaip šiuolaikinė skaitmeninė kultūra formuoja mūsų bendravimo įpročius, vertybes ir kūrybinę saviraišką. Akvilė bendradarbiauja su kino kūrėjais Berlyne, taip pat yra eksperimentinės scenos menų trupės ACT 404 įkūrėja.

Rezidencijos Kauno menininkų namuose metu Akvilė organizuos kūrybinių dirbtuvių ciklą, į kurį kvies įvairaus amžiaus ir įvairių patirčių dalyvius. Kartu su jais menininkė sieks tyrinėti šiuolaikinę kasdienybės patirtį, pasitelkiant performatyvias praktikas ir Augusto Boalio „Laikraščių teatro“ metodą. Kūrybinis procesas bus orientuotas į autentišką raišką, refleksiją ir bendruomenišką kūrybą.

Rezidencijoje kartu dalyvaus Miglė Butrimaitė – kūrybinių dirbtuvių veiklų bendraautorė ir organizacinė partnerė.