NICHE ir nišos alternatyviems šio laiko garsams. Trečia dalis: pasaulis ir atsakomybė mūsų laikams

Šis tekstas yra paskutinis, trečiasis iš trijų, lydinčių Kauno menininkų namuose (toliau – KMN) kūrėjos ir atlikėjos Jūros Elenos Šedytės kuruojamą šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklą NICHE. Ciklas žymi platesnės KMN iniciuojamos platformos pradžią, siekiančią „stiprinti aktualios šiuolaikinės muzikos sceną mieste ir jaunųjų kompozitorių ir garso menininkų praktikų matomumą šalies muzikos scenoje“.

Ciklą sudaro trys koncertai: balandžio 6 d. Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas); gegužės 11 d. Kamilės Dambrauskaitės bei Agnės Semenovičiūtės (Vilnius) duetas ir Adomas Palekas (Haga); birželio 8 d. Viktoras Urbaitis (Kaunas), Karolis Lasys (Helsinkis) ir Jūra Elena Šedytė (Vilnius). Iš pokalbių su pasirodysiančiais menininkais parengti straipsniai yra skirti apžvelgti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kūrėjų profesines perspektyvas, kontekstualizuoti kūrybines tendencijas ir atskleisti platesnes menininkų sociokultūrines refleksijas.

Šie tekstai yra apie norą suprasti mūsų laiką. Tokia ambicija pradėjau visą šią šiuolaikinės eksperimentinės muzikos aplinkybių apžvalgą: pirmame straipsnyje rašydama apie kūrėjus ir jų instrumentus, antrame – tęsdama apie platesnes bendruomenes ir ryšius, kurie kuria, palaiko ir kuriasi aplink šią garsinę nišą. Šiame, paskutiniame, tekste vėl primenu iššūkį, kylantį norint suprasti apie ką mes esame dabar: kaip rasti būdą suderinti žvelgimą į dabartį giliai, pagaunant akimirką, kurioje klausome; ir plačiai, žvelgiant į tolyn nusidriekiančias sąsajas tarp dabarties ir kitų laikų atgarsių. Kaip žodžiais įprasminti paradoksus ir kompromisus, kuriuose gimsta kultūra: tarp vietinio ir tarptautinio, jausminio ir analitinio, vertikalaus ir horizontalaus. Tarp garso meno ir viso kito, kas įvyksta prieš ir po garso. Tiek apibendrindama kūrėjų santykius su instrumentu ar pasirinktu garso objektu, tiek su kitomis disciplinomis, muzikiniais stiliais ar klausytojų bendruomenėmis, ankstesniuose tekstuose bandžiau atspindėti mano pašnekovų išsakytą panašų siekį – šiuolaikines prieštaras suderinti, o ne (joms) priešinti(s). Būti atviriems, bet kartu ir savitiems; dalintis patirtimis ir skirtingais būdais klausyti, kurti, gyventi. Tęsdama trajektoriją nuo intymiausio lygio, kuriame susitinka garso kūrėja/s ir jo/s įrankiai; per bendresnį, socialų, įgytą kūrybiniame kelyje per profesines ir kultūrines tradicijas; ciklo pabaigai šiuolaikinėje elektroakustinėje kūryboje noriu paieškoti dar platesnių visuomeninių klausimų ataidų. Tad trečiasis ciklo straipsnis apie kūrėjų padėtį ir vaidmenį pasaulyje: kaip menininkų, piliečių, žmonių.

Koncertų programą jau pristačiau esančią apie kūrėjų įkūnytus ir garsu perteikiamus kompromisus bei paradoksus, atskleidžiančią persipynusius ryšius bei interdisciplinines sąsajas. Dar paspekuliuosiu ciklą esant savirefleksišku: į pasirodymus noriu pažvelgti kaip į vietinės kultūros atspindžius, kuriuose – tarp kitų – iškyla ir menininko atsakomybės visuomenei klausimas. Visi kalbinti kūrėjai, tarp jų ir ciklo kuratorė Jūra Elena Šedytė, atliepė idėją, jog „menas negali būti nepolitiškas“. Ir nors turbūt pirmųjų dviejų koncertų lankytojai man pritars, kad kažkokią akivaizdžią politišką išraišką kūrėjų-atlikėjų pasirodymuose rasti būtų sunku (lygiai kaip ir sunku pilietinę savimonę išimtinai priskirti šiuolaikiniam garso menui), prieš kviesdama skaitytojus į paskutinį ciklo koncertą KMN kartu noriu pakviesti ir paieškoti, ką dar gali elektroakustinis pasirodymas. Kaip sako Jūra Elena, „tu eini į klausytoją ir komunikuoji, ieškai kažkokio susikalbėjimo per meną“. Ir aš einu į skaitytoją per šį tekstą, ieškodama būdų prisidėti prie šio susikalbėjimo.

Lietuva ir pasaulis

Susikalbėjimo, pirmiausia, apie mūsų pačių tapatybę. Jau pirmame straipsnyje džiaugiausi, kad būtent toks – eksperimentinis, žaismingas, atviras – garso menas atvyksta į KMN, vieną iš esminių kultūros ir alternatyvaus meno įstaigų mieste. Iš visų pašnekovų, daugiausia apie Kauną kalbėjomės su birželio 8 d. pasirodysiančiu Viktoru Urbaičiu, savo muzikinį kelią pradėjusiu vietiniame elektroninės muzikos kolektyve GHIA. Tiek savo kūryboje, tiek GHIA veikloje Viktoras įžvelgia miesto vaidmens svarbą: įrėminant praeitame straipsnyje pabrėžtą bendruomeniškumą, puoselėjant lietuviškos industrinės techno muzikos tradiciją, buriant siaurą, bet svarbią elektroninės klubinės muzikos auditoriją. „Tikrai yra Vilniaus garsas, ir tikrai yra Kauno garsas“, sako Viktoras, ir prideda įžvalgą apie jaučiamą „kažkok[į] rezistencijos element[ą] Kaune – tiek muzikoje, tiek kitoje kūryboje“. Jūra Elena pritaria Viktorui: „yra Vilniaus kažkokie fenomenai, ir Kauno fenomenai. Kaune yra neįtikėtinai daug unikalių, autentiškų menininkų, kurie, atrodo, savo kūrybinių idėjų semiasi tikrai iš kažkur kitur“. Gal kauniečiams miestas skamba kitaip? Lietuvos (pogrindžio) muzikos istorijoje tikrai netrūksta kaunietiško garsinio maišto pavyzdžių – noriu tikėti, netruks ir ateityje. Bet net ir pogrindžiui reikia vietos rastis, „semtis kūrybinių idėjų“, susitikti ir susikirsti. Apie kokius kitus rezistencijos prieš globalų universalizmą bruožus galime rasti ne tik Kauno, bet ir visame lietuviškame garso mene?

Nors skirtumai tikrai nėra akivaizdūs, balandį kartu su Agne Semenovičiūte koncertavusi Kamilė Dambrauskaitė lietuvišką elektroakustinės muziką sceną nuo Vakarų europietiškos išskiria savo „analoginiu, savadarbiu“ skambesiu. Jai pritaria kartu su Viktoru ir Jūra Elena paskutiniame koncerte grosiantis Karolis Lasys: Lietuvos „pasidaryk pats kultūra“ yra tai, ką turėtume vertinti kaip unikalią. Kalbinti kūrėjai šį nagingą išradingumą sieja su mūsų mažumu ir, anot Viktoro, tam tikru uždarumu. Balandį koncertavęs, šiuo metu Hagoje studijuojantis Adomas Palekas pastebi, kad „Lietuvoje gal nėra tokios didelės įvairovės skaitmeninės muzikos pasaulyje, tačiau „pasidaryk pats“ ir improvizacinio džiazo scenoje vyksta kažkokie stebuklai. [...] Galbūt dėl to buvimo izoliacijoje ir dėl panašių idėjų atsikartojimo išsivystė iš tiesų labai įdomi ir specifinė scena“. Istorinė izoliacija? Adomas pasitelkia analogą iš ekologijos: „įvairūs aplinkos veiksniai sudaro galimybes kažkam evoliucionuoti viena kryptimi, o kažkam – visiškai kita. Lietuvos aplinkos veiksnys atrodo yra savotiška geografinė izoliacija – buvimas Europos pakraštyje, kuris sulėtina nuolatinį idėjų ir „trendų“ kismą, o tai duoda erdvės išgvildenti esamas“, kas tarsi sulėtina kultūrinių srovių judėjimą ir sumažina centralizuotos infrastruktūros poreikį. Lygindamas savo kūrybinę veiklą Lietuvoje ir Helsinkyje, Karolis panašiai pastebi, kad Suomijoje net ir bendruomeninės kultūrinės inciatyvos yra daug daugiau priklausomos nuo institucijų ir jų finansavimo modelių. Ar mūsų menininkai savarankiškesni, ar taip pasireiškia sisteminis resursų trūkumas? O gal tiesiog esame įpratę viską susikurti patys: vakarėlį, instrumentą, bendruomenę, nišą?

Pokalbiuose su pašnekovais randame daugiau ką švęsti, nei kritikuoti. Adomas pastebi, jog paties patirtys svetur „leido įvertinti ir suprasti, kokia žavi yra Lietuvos bendruomenė, muzikinė ir garso scenos. [...] Dabar kyla noras pasidalinti pasisemtomis idėjomis su Lietuvoje esančiais žmonėmis, kitais kūrėjais ir draugais, ir atsivežt iš Lietuvos idėjas ir kūrėjus į [Hagą]“. Iš tiesų, kalbėti apie nacionalinius bruožus dažnai yra ribojanti užduotis. Daug smagiau yra ne ieškoti išskirtinumų, o jais dalintis; kalbėti ne apie tam tikrą kultūrą, o apie mūsų santykius su ja – kaip dalinasi įvairiomis kalbomis dirbanti Agnė: „tekstas gimsta ta kalba, kurios terpėje aš atsiduriu [...] Lietuvoje gyvenu, lietuvių kalba kalbu, vadinasi ir kuriu lietuviškai [...]. Jeigu būnu Italijoje, tai rašau itališkai, nes kalbu ir galvoju itališkai.“ Visgi savo santykį su lietuvių kalba ji apibūdina kaip „intymesnį ir reikalaujantį daugiau atsakomybės“, nei, pavyzdžiui, anglų, už kurios galima šiek kiek pasislėpti. Vėl grįžtu prie savirefleksijos ir Agnės žodžiuose išgirstos atsakomybės idėjos. Savo kūryba kalbėti ir galvoti, būti vietos liudytojais ir amžininkais – gal kaunietiškai, gal lietuviškai, o gal kažkaip kitaip – visada atstovauja tam tikros kultūrą ir savastį.

Bendražmogiška (meno) atsakomybė

Visgi Agnė pastebi, kad net jei ir labai svarbi, kalba yra tik įrankis: kūrybos „temos [visomis kalbomis] yra labai panašios, nes gyvenimas yra visur tas pats ir aš visur esu ta pati“. Kalbamės apie poezijos galią sustabdyti laiką ir kelti egzistencinius klausimus – dalintis būdais „gyventi gyvenimą, išgyventi žmonišką patirtį“ – kurie jungia ir gelbėja nuo vienatvės. Ko gero neatsitiktinai, su Agne duete pasirodžiusi Kamilė panašiai kalba apie savo garso meną: „gali sau padėti grojimu, rasti garsą, kuris tave nuramina. Gal kažką nuramina triukšmas, gal kažką – techno, gal kažką – varpeliai. Tai per save perkoši, ir gal kitam padeda. Bet malonu turėti kažkokią pozityvią intenciją – net kai garsas gaunasi tamsokas. Bet man atrodo visi [kurdami] turim tokią intenciją“. Koncerte sukurti erdvę, kaip prieglobstį nuo pasaulio negandų: „gal labai primityviai skamba, bet norisi groti gražius dalykus, kai baisybės aplink vyksta“, sako Kamilė. Jos mintys man primena visai kituose kontekstuose išgirstus muzikantus iš Ukrainos – prasidėjus invazijai, kai kam padėjo groti tamsią ir piktą, o kitiems – švelnią ir raminančią muziką. „Visi turim tokią intenciją“ – apie garsinę pagalbą sau ir klausytojams kalba ir Karolis: „žodžiais kartais sunku pasakyti, bet muzika išeina iš tavęs ir tai išeina kaip savotiška saviterapija. Negali atskirti, kaip tu gyveni ir ką tu kuri.“

Muzikos universalumas: padėti triukšmu ir švelnumu, kalbėti apie intymias ar bendražmogiškas patirtis, bet kartais ir galėti „palikti žmogaus kontekstą“. Kaip savo kūrybos temas apibūdina Adomas, „savo praktikoje stengiuosi įgalinti kažką groti arba kurti muziką, generuoti garsą; kažką, kas nėra žmogiška ir kas veikia pagal visiškai kitokius principus ir dėsnius“. Šiuo metu dirbantis su mikroorganizmų įgarsinimu, jis apibūdina savo kūrybą kaip alternatyvios komunikacijos su pasauliu paiešką: „išgirdus juos susikuria visiškai kitas ryšys su mums, kaip tokiems dideliems žmonėms, neapčiuopiamu ir ne labai aktualiu [gyvybės lygiu].“ Vėl grįžtu prie būdų būti ir kurti santykį su, šiuo atveju, nežmogiškąja gyvąja aplinka: „suteikti tam kažkokią poetinę ir emocinę išraišką“, patikslina Adomas. Jūrai Elenai (ypač garso) ekologijos tema taip pat labai svarbi, nors ryškiau pasireiškia jos „tarpdisciplininiuose projektuose, kur aš kuriu su kitais žmonėms. Mes atrandame labai daug įvairių kontekstų, visokių antropologinių, filosofinių metaforų, netiesioginių kažkokių idėjų, išraiškų [...], kur kalbame apie žmogaus ir gyvūnų, arba žmogaus ir aplinkos santykius“. Pirmame koncerte grojusi Guostė Tamulynaitė taip pat minėjo ekologijos, atsakomybės gamtai temą. Jungiant šias mintis su Kamilės įvardinta galimybe garso mene trumpam pasislėpti „nuo pasaulio baisybių“, gamtosaugos temos atrodo neišvengiamos tiek kasdienybėje, tiek kūryboje. Klimato krizės akivaizdoje, norisi perfrazuoti aktyvistų šūkį: „negyvoje planetoje muzikos nėra“.

Po ekologijos temos su Jūra Elena ir Adomu pereiname prie kitų pokyčių šiuolaikinėje darbo kultūroje – psichologinės higienos svarbos ir bendros etikos. Kaip pastebi Jūra Elena, „persidirbimo fone žmonės pradeda vertinti tiek emocinę, tiek fizinę sveikatą; sąlygas ir adekvačiau įkainotą darbą“. Adomas pritaria pridėdamas, kad ir kūrybinė garso menininko veikla yra toks pats darbas kaip ir kiti, ir už į jį įdėtas valandas turi būti atitinkamai atlyginta. Pirmame koncerte su Guoste pasirodžiusi Gintė Preisaitė kiek kitame kontekste, bet panašiai dalinosi apie studijų Kopenhagoje metu atėjusį supratimą, kad „tu turi save matyti kaip funkcionuojantį visuomenėje. Tai kartais atrodo toli nuo idėjos, kad menininkas yra kažkoks skraidantis, neliečiamas objektas, kuriantis savo pasaulio fantaziją ir net sunku prisiliesti prie jo“. Kalbinti kūrėjai leidžia atsargiai pasvajoti – gal pagaliau atsisakysime to pervargusio, kenčiančio romantinio „genijaus“ mito? Tačiau dar ryškiau girdimas „funkcionuojančio kūrėjo visuomenėje“ aspektas ir vis didesnę svarbą įgaunanti visuomenės, gamtos ir asmeninės sveikatos tema. Gal iš koncerto išeisime šiek tiek geresni: kolegoms, aplinkai, kaimynams, sau?

Kūryba ir politika

Atsakingas požiūris į savo poziciją platesniame socialiniame, kultūriniame ar ekologiniame kontekste tampa savotišku tiltu tarp abstrakčios, jutiminės kūrybos ir simbolinės politinės valios. Visgi į tiesiogiai menu reiškiamą politinę nuomonę kūrėjai nežiūri lengvabūdiškai ir oportunistiškai. Guostė sako: „kad galėtum su politiniais klausimais dirbti meniškai, vien apie tai kalbėti, reikia žinių. [...] Iš tiesų aš nejaučiu, kad jų turiu pakankamai, dėl to mano kūryboje tai jaučiasi labiau kaip žaidimas, kuriuo truputį pasimėgauju, bet iš karto turiu paleisti, nes tai yra labai sudėtinga.“ Agnė dalinosi panašiomis mintimis: „aš nesijaučiu kompetentinga kalbėti politinėmis temomis, nes neturiu pakankamai informacijos apie tai. [...] Man atrodo, kad man, kaip kūrėjai, yra per anksti kurti apie politiką. Tada aš visiškai neatsakau už savo tekstą“. Ką reiškia „atsakyti už savo darbą“? Su Agne kalbame apie kūrybą, kuri yra adekvati skausmo ir akivaizdžios neteisybės akivaizdoje ir ji pasidalina eilėraščio dalimi, parašyta pirmomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis, jai būnant Italijoje: „man sprogsta žiedai akyse, aš juos uostau, tuos sprogstančius žiedus, o kažkam sprogsta visas gyvenimas į šipulius“, rašė ji. Atsakomybės ir kaltės balansas: ar darome pakankamai tam, kad pasaulis būtų geresnis? Ką iš tiesų jame gali pakeisti kūrėjas?

Bet kiekvienas mano kalbintas pašnekovas yra daugiau nei kūrėjas – „jau vien egzistuodami esame politikos dalis“, sako Guostė. Jai pritaria Gintė: „mes visi turime atsakomybę plėsti žinias, ar tai būtų apie politiką, ar meno politiką, ar ekologiją. [...] Mes automatiškai esame piliečiai“. Neleisti sau tapti pasyviam dalyviui kitų žmonių sprendimuose ir nuomonėse – kaip sako Viktoras: „viskas yra neišvengimai politiška. Net jeigu nesuprantame, ar nenorime suprasti, kaip mes priimame kažkokius sprendimus, man atrodo, jie visi yra politiniai sprendimai.“ Sprendimai, kurie yra jautrūs laikui: Viktoras kalba apie praeities nuotrupas ir tam tikrą estetinę, bet ir filosofinę nostalgiją. „Man atrodo, kad daug kas iš mūsų gyvename kai kuriomis jau mirusiomis idėjomis. Tos mirusios idėjos, jų mažos šmėklos pasivaidena ir mano muzikoje.“ Melancholija – „aš matau kažkokį ryšį tarp šios minties ir dabartino žmogaus“, sako Viktoras.

Melancholiją derinti su viltimi, o atsakomybę su žaidimu. Būti kūrėju šiandien: dalyvauti socio-politiniame gyvenime ir nuolat aktyviai bei savikritiškai peržiūrėti savo poziciją jame. Džiaugtis savitumais ir skirtumais, išlikti žingeidžiu, jautriai ir atvirai eiti į pasaulį su „pozityvia intencija“. Ir „net jei garsas gaunasi tamsokas“, kūryba visada yra būdas pabūti kartu ir galbūt rasti išeitį, kad ir mažą. Esu labai dėkinga savo pašnekovams už galimybę šiuo straipsnių ciklu šiek tiek sustabdyti mūsų laiką ir nubrėžti garso kūrėjų pasaulėžiūros ir meninės raiškos gaires. Visgi žodžiai yra ribotas įrankis – kaip įvardino Agnė, „man atrodo, kad atsakydama į klausimus nebepalieku sau vietos keistis“. Norėčiau, kad šie tekstai liktų kaip akimirka archyve, impresija, atvira pokyčiams interpretacija. Nes labai svarbu palikti vietos sau keistis, ir rasti vietos garsui keisti mus: galbūt birželio 8 d. vakarą, Kauno menininkų namuose.

_

NICHE
Šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas
Kauno menininkų namai | Putvinskio g. 56-1, Kaunas

PROGRAMA:
Balandžio 6 d. 19 val. Gintė Preisaitė (Kopenhaga), Guostė Tamulynaitė (Oslas)
Gegužės 11 d. 19 val. Kamilė Dambrauskaitė ir Agnė Semenovičiūtė (Vilnius), Adomas Palekas (Haga)
Birželio 8 d. Karolis Lasys (Helsinkis), Jūra Elena Šedytė (Vilnius), Viktoras Urbaitis (Kaunas)

Visi ciklo koncertai NEMOKAMI.

Programos kuratorė: Jūra Elena Šedytė
Projekto vadovas: Edvinas Grinkevičius
Komunikatorė: Skaistė Kaurynaitė-Beniušė
Dizainerė: Kornelija Zizaitė
Projektą lydinčių straipsnių autorė: Ieva Gudaitytė

Projektą organizuoja: Kauno menininkų namai
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneris: Lietuvos muzikos informacijos centras