SAPNAS PILVU Į VIRŠŲ (ŠUO AR ŽUVIS?)
Šiandien laimės ieškojimas peraugo į ezoterinių praktikų ir farmacijos eksperimentų industriją, o laimės manifestacijos ritualai atliekami korporaciniuose renginiuose apie sveiką sielą. Viskas atrodo efemeriška, tolygu sapnui, iš kurio sunku išlipti. Jei suprasti šiuolaikinės egzistencijos būsenas taip sunku, tai kokia viltis ją pakeisti? Pokyčių galimybė ištirpsta tuštumoje, susidedančioje iš suskilusių fragmentų ir priverstinio laimės jausmo, kas galiausiai tik papildo gilų melancholijos jausmą.
Taigi laimės akivaizdoje mes visada galvojame apie liūdesį: visaip jį neigiame, ieškome būdų jo išvengti. O kas jei laimės industrija iš tiesų yra tiesioginis liūdesio pramonės atspindys?
Atsakydami į klausimą, Kauno menininkų namai pristato „Sapną pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ – parodų, edukacijos ir performatyvių renginių programą, tyrinėjančią įvairiapusę liūdesio prigimtį. Šiuolaikinių menininkų/ių Lilianos Zeic, Zoe Williams, menininkų dueto Liudmilos, Žygimanto Kudirkos, Ievos Rižės ir Kristoffer Ala Ketola parodų ir performanso menininkų/ių Sasha Wilde, Johhan Rosenberg, Pauliaus Janušonio kuriamų diskursyvių dialogų bei edukacinių iniciatyvų sintezės būdu bandysime atskleisti melancholijos kompiliacijas.
Kuratorių Agnės Bagdžiūnaitės, Edvino Grinkevičiaus ir Astos Volungės kuriamoje programoje atsiskleis skirtingi liūdesio industrijos tyrinėjimo aspektai. Kūno, garso, estetinių pojūčių sąveikos sklaida leis pasinerti į liūdesio gelmes, susidurti su jo esme ir apmąstyti jo reikšmę nuolat besikeičiančiame sapniškame kraštovaizdyje.
Projektą „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
programa
Balandis
Menininkė gyvena ir dirba Marselyje bei Londone. Jos praktika apima įvairias meno formas, įskaitant instaliacijas, judančius vaizdus, keramiką, piešimą ir performansą, o jos procesas ir rezultatai dažnai būna persipynę tarpusavyje. Šie elementai derinami kuriant įtraukiančius objektus ir aplinką, kur žaismingai ir destruktyviai keičiasi erotikos ir grotesko, amatų, ritualų, lyties, vartojimo ir pertekliaus sąvokos.
Menininkei atstovauja Ciaccia Levi galerija (Paryžius-Milanas). Ji yra bendradarbiavusi su įvairiomis tarptautinėmis institucijomis, tokiomis kaip: Fraeme, La Friche la Belle de Mai, Tate St-Ives, Robertso meno institutu, DCA, Dortmunder Kunstverein, Mimosa House, Le Crédac ir daug kitų.
https://sashawildedotcom.wordpress.com/
Savamoksliai garso, performanso ir multimedijos menininkai, mėgstantys paslaptis ir tai, kas uždrausta. Lietuviai migrantai, gyvenantys tarp Londono ir Helsinkio. Pagrindinės meninės kūrybos temos: monstriškumas, (trans)įsikūnijimas, kalba ir migracija, erotika ir mirtis, Vadžrajanos budizmas ir okultizmas bei moralinė panika. Pastarosios temos taip pat labai glaudžiai susijusios su asmenine Sashos Wilde traumine patirtimi, gyvenimu mažame Lietuvos miestelyje.
Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?) | Zoe Williams paroda
Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?) | Zoe Williams + Sasha Wilde
Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?) | Edukacija: Future was here
Gegužė
Rašytojas, menininkas ir atlikėjas veikiantis interaktyvios fikcijos, spekuliatyvios mokslinės fantastikos, dirbtinių kalbų ir avangardinio repo srityse. Jo kūriniai dažnai įgauna netikėtus pavidalus: alternatyvios realybės audio gidų, automobilio salonui sukurtų radijo pjesių, įsilaužimų į viešas informavimo priemones ar interaktyvių sprendimų, kai skaitytojas ar klausytojas išbaigti kūrinį turi pats. Ž. Kudirka yra išleidęs interaktyvios poezijos knygą, aštuonis muzikos albumus, atlikęs šimtus pasirodymų Lietuvoje ir visame pasaulyje, kuria darbus ir performansus šiuolaikinio meno lauke (Baltijos Trienalėje, Venecijos Bienalėje). Gavo eilę apdovanojimų įvairiose srityse: muzikos („Metų alternatyvus atlikėjas“), reklamos („Cannes Young Lions Silver“), vizualiųjų menų („Metų vaizdo klipas“) ir literatūros („Geriausias Slam poetas Europoje“), pastaruoju metu buvo nominuotas kaip vienas geriausių dramaturgų šalyje. Atliko šimtus pasirodymų gimtąja kalba Lietuvoje, tačiau dažnai apsireiškia ir užsienio publikai. Pasirodymus anglų ir dirbtinėmis kalbomis jau yra surengęs Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Izraelyje, Hong Konge.
Daina Pupkevičiūtė kuria garsą, video ir performansą; rašo ir tyrinėja žmonių ir nežmonių santykius per laiką, erdvę ir dabartybėje - klimato krizės kontekste. Jai rūpi tvermė, tvarumas ir atsakomybė, kūnas ir politika, ribos ir sienos. Menas jai yra viena iš santykio su kitomis/*/ais formų. Dainos kūrybinė praktika yra tarpsritinė, iš dalies paremta kokybinių tyrimų prieigomis. Nors šiuo metu ji daugiau susitelkia į asmeninę praktiką ir mokslinę veiklą, jai svarbūs mainai, įvykstantys bendra-edukacijos ir bendradarbystės - organizavimo, kuravimo etc. - kontekstuose. Šiuo metu ji kuria video performansų kamerai ciklą "Sužaloti kraštovaizdžiai" ir vykdo tyrimą video darbui apie karo toksiškumą ir ekocidą.
Nuo 2012 ji rezidavo meno rezidencijose Estijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Lenkijoje, Islandijoje ir Lietuvoje; atliko performansus Lietuvoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Turkijoje ir Bulgarijoje. Daina išleido 7 solo albumus, 4 albumus kaip duetų ir grupių narė; jos kūriniai rado vietą įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse kompiliacijose. Itin vertinanti bendradarbystę, ji kuria garsą performansui, kinui, teatrui ir šiuolaikiniam šokiui. 2011 - 2018 Daina buvo tarptautinio performanso meno festivalio CREATurE Live Art viena steigėjų ir kuratorių; 2018 - 2022 - industrinės kultūros platformos MATTERS (programa buvo Kaunas2022 dalis) organizatorė ir kuratorė.
Daina yra Tartu universiteto doktorantė. Jos tyrimų objektas - klimato krizė kaip esminio trūkio santykiuose tarp žmonių ir nežmonių rezultatas.
Žinoma, negalima paklausti mirusios rašytojos, ką ji mano apie laišką, skirtą jai po mirties, bet Virginia Woolf tikrai būtų apsidžiaugusi tviskančiu diskursyviu Paulo B. Preciado filmu. Nusilenkdamas novatoriškam 1928 m. autorės romanui, transaktyvistasir filosofasPaulas B. Preciado savo debiutinį filmą „Orlando“ pavadino „Mano politinė biografija“. „Aš gyvas, – sako jis, – išėjau iš tavosios fikcijos.
Kaip ir romane aristokratiškas jaunuolis per naktį virsta moterimi. Tačiau mūsų visuomenėje šis tranzicijos procesas yra pavojingas ir skausmingas. Taigi Rubenas Rizzi, kuriam ką tik sukako 15 metų, ryžtingai pasirenka save įvardinti translyčiu berniuku. Rizzi yra vienas iš 26 šiuolaikinių Orlando, kurių amžius nuo 8 iki 70 metų. Visi/os dėvi baltą barokinę apykaklę bei pasakoja savo istorijas. Preciado yra kvapą gniaužiantis kūrėjas jungiantis šiuolaikinius liudijimus su ištraukomis iš V. Woolf romano „Orlando“.
Liepa
http://lilianapiskorska.com/en/
Liliana Zeic (Piskorska) – vizualioji menininkė, queer feministė, vaizduojamųjų menų mokslų daktarė. Savo meninėje praktikoje ji analizuoja socialines problemas iš feministinės-queer perspektyvos, queer temas ir remiasi savo patirtimi augant Vidurio/Rytų Europos regione. Menininkė daugiausia dirba su video, fotografija, objektu ir tekstu.
2017 m. Berlyno Haus der Kulturen der Welt vykusio Prognozių forumo finalininkė ir „Zachęta“ nacionalinės dailės galerijos žiūri apdovanojimo laimėtoja: „Views 2019“. Ji dalyvavo daugiau nei 130 individualių ir grupinių parodų Lenkijoje ir užsienyje. Jos darbai yra privačių ir viešųjų kolekcijų dalis (įskaitant Zachętos Nacionalinę dailės galeriją, Vroclavo šiuolaikinį muziejų, Savivaldybės galeriją „Arsenal“). Įsikūrusi Lenkijoje menininkė nuo 2021 m. kuria Zeic vardu. Jai atstovauja galerija lokal 30.
Estijos choreografas ir menininkas, dirbantis šokio ir performanso meno srityse. Studijavo choreografiją Naujojo šokio ugdymo mokykloje (School for New Dance Development). Šiuo metu laisvai samdomas menininkas tarp Talino ir Berlyno, Amsterdame studijuoja tradicinę kinų mediciną.
Hiper socialumas, postinternetinis pasaulis ir nostalgijos siaubas – tai keletas raktinių žodžių, kuriais apibūdinami Rosenbergo darbai. Johhanas veda įvairius judesių seminarus (Estonian Dance Agency, ETA Intensive, School for New Dance Development, ZIL Moscow ir kt.) ir kūrybines laboratorijas (Jacuzzi Amsterdam, Eden Lab Tallinn, SDVIG Petersburg, CND Paris), daugiausia dėmesio skiriant tarp-kūnų ryšio poveikiui ir diskursui apie tai.
Rugsėjis
Tarp negyvų medžiagų, gyvybės formų, žmogaus nenaudojamų ar nebereikalingų daiktų, kūno ir tarp pačių sąvokų - Ievos Rižės kūryba, kiek įmanoma patirti iš šalies, ignoruoja stabilumą, ji yra įvairių išraiškos priemonių, leidžiančių atsekti žmogiškumo pėdsakus gamtoje, kūno ir psichologijos susipynimą su materija. Kūrinio estetiką dažnai lemia kūrybiniai ritualai, kurie remiasi trumpalaikiais vaizdiniais. Vaizduojamos kompozicijos yra impulsyvios, tačiau sukuria priklausomybės įspūdį. Manoma, kad dažnai lieka neaišku, kam ir kodėl jie priklauso, tačiau akivaizdu, kad priklausomybės ir įtampos pasakoja istoriją.
Spalis
„Liudmila“ yra dviejų(?) meninink(į)ų alter ego. Jų darbai aprėpia skirtingas medijas, nuo muzikos ir videodarbų iki skulptūrų ir pasirodymų. Dažnai asociatyvūs jų kūriniai atliepia plačius temiškai giminingus reiškinius, emocijų raišką ir kolektyvinę atmintį. Parodoje „Karmagedon“ „Liudmila“ nerimastingai žvelgia į troškimų santykį su realybe, vartotojiškumo ir masinės kultūros kerus bei apgaulingus pažadus. Tai – saldžiarūgštė paroda, kur distopiniai motyvai, saviabejonė ir nerimas persipina su eskapizmu bei vėjavaikiškumu.
Kolektyvinis tarpdisciplininio meno projektas „Liudmila“ inicijuotas jaunosios kartos menininkų Mišos Skalskio ir Mildos Januševičiūtės. Savo kūryboje menininkai daug dėmesio skiria emocinės savijautos temai, intymumui, susvetimėjimui ir vienatvei.
